„Visas jėgas aukoju Tėvynei Lietuvai“ (P. Garmus)

Ar galima įsivaizduoti žmogaus gyvenimą be mokytojo, mokyklos? Vartydami senus archyvinius puslapius, bandykime nusikelti į 1918 metų Prienus. Dar tebejaučiami Pirmojo pasaulinio karo bei okupacinių valdžių spaudimo padariniai. O štai jau kyla mintys, kad šalia duonos reikia ir mokslo. 1918 m. vasario 16 d. paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas. Nepriklausomos Lietuvos švietimo ministras Jonas Yčas kalbėjo: ,,Žmonių švietimas – tai mūsų gyvybės ir ateities klausimas“. Prienų pradžios mokyklos kūrimu užsiima Povilas Garmus. Jis – Prienų miesto pradžios mokyklos vedėjas.

Jau 1918 m. mokytojas Jonas Rinkevičius savo ataskaitoje rašė, kad tais metais „mokyklą lankė 11 mergaičių ir 26 vaikai. Dirba su kitu mokytoju Antanu Bartlingu. Mokytojas gauna algą, butą ir mažumą kuro mokyklai, žemės ir jokių trobesių nėra“.

Povilas Garmus gimė 1877 metais balandžio 22 d. Antakalnio kaime, Pakuonio valsčiuje, Kauno apskrityje. Tėvai – Antanas Garmus ir Magdė Balnanosiukė.

Baigęs Veiverių mokytojų seminariją, 1897 m. Liublino mokyklos direktoriaus paskirtas pradėjo eiti mokytojo pareigas Černicino pradžios mokykloje. Čia dirbo iki 1899 m. rugsėjo 21 dienos, nes už lietuviškų knygų ir laikraščių platinimą buvo rusų žandarų areštuotas ir ištremtas į Uilo miestelį Uralsko srityje. Ten išbuvo iki 1903 m. liepos 15 dienos. Sugrįžęs į Lietuvą ir niekur negavęs mokytojo vietos turėjo keliauti į Ameriką. Sugrįžo 1910 metais ir, kaip pats rašo, „per didelį vargą buvau paskirtas į Žiuronių pradedamąją mokyklą“. Šioje mokykloje dirbo iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios. Į rusų kariuomenę buvo mobilizuotas 1914 m. rugpjūčio 1 d. Sugrįžęs iš Rusijos 1918 metais rugsėjo pirmą dieną buvo paskirtas Marijampolės vokiečių inspektoriaus Vangų pradžios mokykloje mokytoju.

1919 m. rugpjūčio 1 d. Marijampolės švietimo komisija paskiria mokytojo pareigoms Prienų miesto mokykloje. Mokykloje dirbo kartu su mokytoju Jonu Rinkevičiumi. P. Garmus dėl turimo cenzo gaudavo didesnį atlyginimą (600 auksinų). Būdamas vedėju rūpinosi mokykla: buvo reikalingas naujas pastatas, nes esamas netinkamas, reikėjo kėdžių, stalų, mokiniams suolų ir mokytojų bibliotekos. Dviejose klasėse turimi suolai buvo neatsakingai vokiečių padaryti. Turėjo butą, mokytojų kambarį ir virtuvę.

Iš Švietimo komisijos pirmininko Naujoko ir instruktoriaus Siručio 1920 m. gruodžio 1 dienos ataskaitos sužinome, kad „Prienų mokykloje buvo du komplektai, o nuo gruodžio pirmos paskirtas ir trečias. Vaikų įregistruota 182. Daug vaikų į mokyklą netilpo,visiškai nemokomi. Vaikai suskirstyti į keturis skyrius. Nuo ryto ateina į mokyklą antras, trečias ir ketvirtas skyriai. 73 mažieji mokiniai ateina po pietų. Mokytojas P. Garmus pagal Švietimo ministerijos programą moko trečio ir ketvirto skyriaus mokinius. Į klausimus mokiniai atsakinėjo gerai, išlavinti, rašo švariai. Mokytojas dirba labai energingai. Geras pedagogas ir sumanus auklėtojas“.

Marijampolės apskrities pirmojo rajono instruktorius Sirutis siūlė Prienų miestui pasirūpinti tinkamesniu butu mokyklai, nes dabar mokykla išmėtyta, trečias komplektas yra apie vieno kilometro atstumu nuo dviejų pirmųjų.

1922 metų spalio 1 dieną komisija P. Garmų paskyrė į Šumskų pradžios mokyklą.

1925 m. jis grįžta į Prienų mokyklą. Joje mokė pirmąjį skyrių, kuriame buvo 50 mokinių. Apie P. Garmaus mokinius teigiama, kad jie straipsnelius skaito lygiai, taisyklingai, atsakinėja laisvai, aiškiai. Rašo švariai, raidės taisyklingos.

Įvairiais laikotarpiais P. Garmus dirbo kartu su mokytojais: A. Karpavičiumi, O. Jasinskiene, M. Narijauskaite, V. Svetavičaite, M. Garmiūte, J. Chiemiausku.

Kai mokinių pradėjo daugėti, P. Garmus rašė švietimo ministrui dėl naujo pastato. 1928 metais gavo leidimą statyti naują mokyklą. Deja, burmistras nenoriai davė lėšų naujai mūrinei mokyklai statyti, teigdamas, kad medinė pigiau atsieitų. Tad P. Garmui teko daug jėgų, sveikatos ir asmeninių santaupų paaukoti, kad būtų pastatyta mokykla. Kai kurie liudininkai teigia, kad buvo prašoma miestelėnų nupirkti po plytą mokyklai statyti. Plytas gamino Mačiūnų plytinė. Mokykla buvo pastatyta 1934 m.

P. Garmus buvo vedęs. Žmona Marė. Turėjo du sūnus Kęstutį ir Vytautą, dukrą Gražiną.

Sūnus Vytautas su žmona Magdute dirbo mokytojais tėvo kurtoje mokykloje, kurioje mokėsi ir dirbo kiti Garmų vaikaičiai ir provaikaičiai.

1943 m. Povilas Garmus mirė, bet jo paaukotas gyvenimas Prienų miesto gyventojams, jų švietimui, raštingumui paliko gilų pėdsaką.

Prienų miesto gyventojo, 91 metų Jono Vyšniausko (mokėsi nuo 1932 m. iki 1938 m.) prisiminimai apie savo mokytoją Povilą Garmų: „P. Garmus buvo griežtas, tvarkingas. Išmokė mane rašyti dešine ranka. Kairę ranką pririšo prie kelnių petnešos. Jei mokiniai neparuošdavo pamokų, mokytojas mus palikdavo po pamokų vienai ar dviem valandoms. Prastai besimokantiems rašyti ir skaityti skirdavo vasaros pataisas. Vesdavo kūno kultūros pamokas. Mokytojas organizuodavo kvadrato varžybas. Per muzikos pamokas grodavo smuiku (jų turėjo du). Kai būdavo saulėta, graži diena, vesdavo vaikus ant Balbieriškio kalno ir mokė iškasti duobeles medžiams sodinti.Suorganizavo ekskursiją į Aviacijos šventę Kaune, kurioje dalyvavo ir prezidentas A. Smetona. P. Garmus ruošė vaidinimus, skyrė mokiniams vaidmenis. Sekmadieniais po mišių tėvus susikviesdavo į mokyklą aptarti mūsų bėdų.“

Marija Vitkauskaitė, buvusi pradžios mokyklos auklėtinė, vėliau šios mokyklos lietuvių kalbos mokytoja, pasakoja: „6 m. norėjau eiti į mokyklą, bet buvau per maža ir manęs nepriėmė. Kai kiti vaikai ėjo į mokyklą, aš nusekiau paskui juos ir nuėjau pas miesto burmistrą prašyti, kad ir mane priimtų į mokyklą. Ant burmistro stalo gulėjo laikraštis, aš iš jo paskaičiau, dar pasakiau eilėraštį. Kai paklausė, ar moku daugybos lentelę, atsakiau, kad nemoku. Jis pažadėjo padėti ir susitarti su Prienų pradžios mokyklos vedėju P. Garmumi, kad mane priimtų į mokyklą, dar pervedė per kelią, nes buvo turgaus diena, todėl buvo daug privažiavusių vežimais, mat pabijojo, kad manęs nesuvažinėtų. P. Garmus išmokė beveik kurčią mokinuką skaityti, kiti mokytojai, jau buvo nuleidę rankas.“

Povilo Garmaus anūkas Gediminas Tauba mokyklai yra padovanojęs knygų iš P. Garmaus bibliotekos.

Jis pasakojo, kad į mokyklos atidarymo šventę susirinko Prienų ir Kauno miestų inteligentija, miestelėnai. Visiems tai buvo nepaprastai džiugus įvykis.

„Visas jėgas aukoju Tėvynei Lietuvai“, – šiuos P. Garmaus žodžius įprasmina jo darbai. Mokytojas ir knygnešys P. Garmus visą savo gyvenimą paskyrė Lietuvos švietimui ir kultūrai.

Prienų „Revuonos“ pagrindinės mokyklos istorijos mokytojos Irena Vincekienė ir Asta Lasatienė

Nuotraukoje: stovi P. Garmus, šalia dukra Gražina ir kai kurie žydų tautybės mokiniai (dalis jų per Antrąjį pasaulinį karą buvo sušaudyti).