1863-ieji Verknės ir Nemuno krašte: kovos, viltys ir netektys
Viename iš pirmųjų pasiruošimo1863 m. sukilimui pasitarime Birštone dalyvavo daug Lietuvos ir Lenkijos kultūros žmonių, kurie savotiškai papuošė XIX a. Birštono istoriją. Prisiminkime šiuos žmones, tai kilmingos, dvasingos ir tvirtos asmenybės.
Antanas Zaleskis (1824-1885)
Tai žinomas dailininkas ir aktyvus1863 m. sukilimo veikėjas, vadovavęs sukilimo ruošimui Vilniaus gubernijoje. Jis buvo kilmingas bajoras, XVIII a. pabaigos Trakų vaivadijos etmono Ignoto Zaleskio ir Konstancijos Zabielaitės sūnus, Mykolo Zaleckio, žymaus XVIII a. vidurio LDK karinio veikėjo, anūkas.1845 m. jis vedė Mariją Gorską ir įsigijo dvarą prie Zūbiškių Kasciukiškėse. Su žmona susilaukė sūnaus Mykolo ir dukros Juzefos.1860 m. šeimą ištiko nelaimė –nuo plaučių uždegimo mirė žmona.
Antanas Zaleskis buvo susitikimo Birštone organizatorius. Po jo jis, vykdydamas kurorte priimtus priesakus, įsijungė į sukilimo rengimą. Jis buvo paskirtas ruošiamo sukilimo Trakų apskrities apygardos viršininku. Jo dvare rinkosi mūsų jau išvardyti pasitarimo Birštone dalyviai, prie kurių prisidėjo dailininkas Bonoldis. Tačiau suorganizuoti Trakų apskrities sukilėlių būrio A. Zaleskis nesuspėjo. Jis buvo įskųstas ir1863 m. sausio 29 d. suimtas. Carinės Vilniaus tardymo komisijos nuosprendžiu kartu su trylikamečiu sūnumi Mykolu jis buvo išremtas į Pavolgį, Viatkos miestą. Jo ketverių metų dukrelė Juzefa liko pas brolį Ignotą Zūbiškio dvare. Iš tremties buvo paleistas1867 m., antrąkart vedė kilmingą Juliją Prozoraitę. Nuo1872 m. iki1885 m. jis gyveno Florencijoje. Ten jis atsiskleidė kaip tapytojas. Turėjo daug įtakos žinomo dailininko, Birštono pasitarimo dalyvio Elvyro Andriolio kūrybai (Pagal Jakub Gieysztor. Pamiętniki z lat, 1850-1865 (toliau – Pamiętniki), t 1,Warszawa, 1913, p. 353 – 354).
Mykolas Elvyras Andriolis (1836-1893)
Tarp Birštono pasitarimo dalyvių buvo ir vilnietis italų kilmės Mykolas Elvyras Andriolis, žymus Lietuvos grafikas, tapytojas, baigęs meno studijas Peterburge ir Romoje. Aktyvus1863 m. sukilimo dalyvis. Po pasitarimo Birštone prasidėjus sukilimui įsijungė į Liudviko Narbuto, vėliau į kitus būrius.1863 m. gegužės mėn. buvo sunkiai sužeistas, bet per stebuklą išvengė suėmimo.1863 m. spalio mėn. buvo įkalintas Kauno kalėjime, bet organizavo grupinį pabėgimą ir išvyko į užsienį. 1864-1866 m. jis gyveno Prancūzijoje.1866 m. išsiilgęs Tėvynės, bandė patekti į Lietuvą, bet nesėkmingai. Vilniuje buvo įkalintas ir tardytas, nuteistas15 m. katorgos darbų. Vėliau nuosprendis buvo sušvelnintas ir pakeistas tremtimi į Viatką. Andriolis numanė, kad jam jau niekada neteks pamatyti Vilniaus, tad jis parašė laišką Vilniaus generalgubernatoriui A. Potapovui prašydamas leisti prieš tremtį atsisveikinti su gimtuoju miestu Vilniumi: „Jūsų šviesybe, jeigu mano buvimas Vilniuje policijos priežiūroje negalimas, leiskit man su kareiviu pasiuntiniu dienomis išeiti iš ligoninės, į kurią aš kiekvieną vakarą iki saulėlydžio sugrįžčiau. Neatmeskite mano prašymo, jūsų šviesybe. Nekalbant apie mano piniginius reikalus aš per penkias arba septynias dienas spėsiu atsisveikinti su savo miestu ir su man brangiais žmonėmis, su kuriais vargu ar teks susitikti“ (1863-1864 m. Lietuvoje. Straipsniai ir dokumentai, V., 1991, P. 86).
Generalgubernatorius šį prašymą atmetė. Po1871 m. amnestijos, Mykolas Elvyras Andriolis buvo išleistas į laisvę, bet jam buvo uždrausta gyventi Lietuvoje. Likusią gyvenimo dalį praleido Prancūzijoje ir Lenkijoje. Tik prieš pat mirtį 1891-92 m. jam buvo leista sugrįžti į Lietuvą, tada jis nutapė Kauno arkikatedroje 14 paveikslų. Iš jų dabar ten yra 10. Paskutinės kelionės metu jis taip pat nutapė Šv. Onos paveikslą Vytauto bažnyčioje ir atliko litografijas Lietuvos istorijos temomis. Būdamas už Lietuvos ribų,1864 m. jis dar buvo pilnas kovos įspūdžių. Nutapė realistinį paveikslų ciklą apie1863 m. sukilimą, taip pat iliustracijas Juozapo Ignoto Kraševskio, Vladislovo Sirokomlės, Juliaus Slovackio, Adomo Mackevičiaus kūriniams. Mirė1893 m. Lenkijoje, palaidotas Nalenčiove.
Nestoras Diuleranas (1830-1968)
1862 m. į Birštoną atvyko ir ruošiamo Lenkijoje sukilimo emisaras Nestoras Diuleranas. Jis Birštone išreiškė nuomonę, kad sukilimo veiksmai turi būti suderinti su sukilimu Lenkijoje. „Tai buvo nepaprastai inteligentiška, tolerantiška asmenybė. Tai buvo žmogus, neieškantis asmeninės naudos. Energingas, veiklus ir neišpasakytai jautrus. Jis buvo lenkų kariuomenės karininko sūnus, Prancūzijos grafo Laurant anūkas. Kilus sukilimui, nepritardamas Lietuvos sukilimo komiteto savarankiškiems siekiams, Diuleranas iš savo užimamų pareigų pasitraukė, emigravo į Prancūziją ir ten iki mirties gyveno. (Pamiętniki, p. 374).
(Bus daugiau)
Vytautas Kuzmickas,
istorikas, Birštono muziejaus vyr. fondų saugotojas
