home Pasaulyje, Politika Labirintai. Suprantama, kad norint vėl išsikovoti galingos valstybės, o ne per visas siūles braškančios griuvenos, titulą tenka elgtis neproporcingai drastiškai ir kartu atgrasiai, tačiau visada reikia žinoti, kur yra linija, kurią peržengus viskas sprogs kaip per daug pripūsta padanga.

Labirintai. Suprantama, kad norint vėl išsikovoti galingos valstybės, o ne per visas siūles braškančios griuvenos, titulą tenka elgtis neproporcingai drastiškai ir kartu atgrasiai, tačiau visada reikia žinoti, kur yra linija, kurią peržengus viskas sprogs kaip per daug pripūsta padanga.

Kortos pamažu atsidengia. Taip būtų galima pavadinti įvykius, kurie dėliojosi pasaulyje visą pastarąją savaitę. Žinoma, šio pokerio su stambiu laimėjimu žaidime pagrindinės kortos pradėjo kristi šeštadienį. Tą dieną, kurios ankstų rytą įvairių šalių lyderiai, politikai bei, žinoma, eiliniai mirtingieji kilo iš miego tarsi iš po sunkių pagirių. Įvyko tai, kas buvo manoma, jog vieną gražią dieną įvyks. Ir viso to priežastimi tapo beveik niekuo neypatingas Dumos miestas Sirijoje.

 

Miestas, kuriame, kaip numanoma (na, o pagal ekonomiškai stipriausių valstybių žvalgybos duomenis – neabejotinai), Sirijos prezidentui pavaldžios karinės pajėgos panaudojo cheminį ginklą prieš Dumos, tos pačios Sirijos, gyventojus – žuvo per 40 žmonių. Rodos, tai, palyginti su šimtais tūkstančių žuvusiųjų įvairiose pasaulio šalyse per paskutinius dešimt metų, tėra smulkmena, tačiau to visiškai pakako perpildyti ir taip jau sklidiną kantrybės taurę.

 

Rusijos valdžios, kaip nepilnamečio chuligano, elgesys pamažu veda į finišo tiesiąją, kurioje – tik dvejos durys. Už vienų – daugelio mintyse šiurpą kelianti apokalipsė, už kitų – dar viena, eilinė, griūtis.

 

Suprantama, kad norint vėl išsikovoti galingos valstybės, o ne per visas siūles braškančios griuvenos, titulą tenka elgtis neproporcingai drastiškai ir kartu atgrasiai, tačiau visada reikia žinoti, kur yra linija, kurią peržengus viskas sprogs kaip per daug pripūsta padanga. O norint žinoti – reikia bandyti.

 

Pirmiausia Rusija padarė eksperimentą su Gruzija. Pavyko! Per ilgą sovietmečio laikotarpį išugdyta korupcija ir specialiųjų tarnybų baimė NVS šalių gyventojus išmokė dirbti taip, kad bet koks kelias į atvirą demokratiją jiems kainuotų darbo vietas, įtaką bei, suprantama, gyvenimiškus malonumus. Todėl žygis į Gruziją nesusilaukė itin didelio dėmesio, nes tai nebuvo šalis, kurioje jau būtų išsivystęs aukštas kapitalo potencialas.

 

Taigi, ataka prieš Gruziją visiškai pavyko, atėjo metas ir Ukrainai. Iki šiol besivaidijant Ukrainos visuomenei, kas iš valdžios – oligarchas, o kas – europietis, valstybės skilimas tapo puikiu bandomuoju poligonu. Tiesa, Rusijai jis ilgainiui nebeįtiko. Naujausios stebėjimo technologijos, kurių pilni mobilieji telefonai, per didelis viešumas ir aiškiai, puspročiams, nemokantiems atskirti vieno lėktuvo nuo kito, patikėtas BUK raketinis kompleksas pakišo koją platesnio masto invazijai bei tokiam visos Ukrainos smegenų plovimui, koks vyksta pačioje Rusijoje.

 

Žinoma, Baltarusijos liesti neapsimokėjo. Ten ir taip „savi“. Bandymas psichologiškai paveikti Lietuvą, Latviją ir Estiją bei įkelti koją į jas baigėsi pratybomis ZAPAD. Per daug aiški NATO pozicija ir skubiai permestos karinės Vakarų pajėgos leido suprasti, kad konfrontacija prieš Baltijos šalis reikš tiesioginį konfliktą su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis. Šioje vietoje reikia paminėti, jog Rusijai NATO = JAV. Ne kažkokia kita batonais ar žemės ūkyje dirbančių imigrantų srautais pasižyminti valstybė, bet būtent JAV. Todėl dar planuodama ZAPAD pratybas Rusijos valdžia nusprendė savo eksperimentus tęsti pelningesniuose ir mažiau civilizuotuose regionuose – piečiau Europos. Ir štai žygis į Siriją tapo sėkmingu. Ne dėl to, kad šios valstybės prezidentas, kaip ir visi kiti, taip pat buvo iš Rusijos gaunamos naudos šalininkas, tačiau tam padėjo Islamo Valstybė. Taip, ta pati ISIS, Daesh ir šiaip juodųjų teroristų konglomeratas. Jos dėka Rusijos valdžia gavo neribotas teises veikti svetimoje teritorijoje prieš teroristus... na, ir tuos, kurie yra Rusijos atžvilgiu „teroristai“. O vartant istorijos puslapius ir atvertus puslapį apie Antrojo pasaulinio karo pabaigą ir Rusijos valdžios elgesį su visais kitataučiais, aiškėja, kad Rusija visa yra apsupta teroristinio pasaulio – blogio ir ant Kremliaus šviečianti penkiakampė žvaigždė tėra vienintelis šviesos šaltinis šioje planetoje.

 

Taigi, misija Sirijoje sekėsi puikiai... kol buvo ką žudyt. Deja, jau pripažįstama, kad Islamo Valstybė, kuri iš esmės niekada neegzistavo, o tebuvo klajoklių terorizuojama teritorija (na, panašiai kaip Lietuva devyniasdešimtaisiais, tik kažkodėl tuo metu Kaunas nebuvo pervadintas į Daktarų Valstybę, o Panevėžys – į Tulpių karalystę, nors tokių asociacijų ir buvo), a beveik sunaikinta. Taigi, į paviršių vėl pradeda lįsti tikrieji didžiųjų valstybių tikslai, o konfrontacija tarp ISIS naikintojų – Vakarų koalicijos ir Rusijos – tapo ne tiek akivaizdi, kiek reali. Vakarams yra dėl ko jausti susierzinimą.

 

Nuolat kalbama apie atgimstantį Rusijos karinį potencialą. Gausėjant masinėms karinėms pratyboms, nesibaigiant kariniams ir socialiniams Rusijos eksperimentams įvairiose valstybėse, tokioms neprognozuojamoms ir branduolinį potencialą kuriančioms valstybėms kaip Šiaurės Korėja ir Iranas jungiantis prie Rusijos pozicijos, ypač savo ekonomika galingos Kinijos bei svarbios NATO bloko sąjungininkės Turkijos palankumą nukreipiant į Rusiją, o Sirijai su malonumu priimant Rusijos teikiamą „pagalbą“ siekiant užgniaužti žmonių poreikį pokyčiams, pasaulio politinis bei saugumo žemėlapis pradėjo kardinaliai drebėti.

 

Reikia pripažinti, jog galvos skausmą lengva malšinti, kai tas skausmas yra tik galvoje, bet ne tada, kai jis pradeda sklisti iš skirtingų vietų. Taigi, chaosą sėjantiems sprendimams padrikai atsirandant vis kitoje pasaulio vietoje, darosi sudėtinga suvaldyti ir situaciją, ir emocijas.

 

Taip išaušo diena, kai Sirijos mieste Dumoje pasklido cheminis ginklas, o Rusija, Jungtinių Tautų (JT) nariams reikalaujant ištirti šių cheminių ataką kilmę, eilinį kartą (jau šeštą) vetavo tokią galimybę. Tokią teisę turi tik penkios nuolatinės JT Saugumo Tarybos narės – Jungtinė Karalystė, JAV, Kinija, Prancūzija, na, ir Rusija. Be to, eilinį kartą visus (konkrečiau – JAV, nes kito blogio nėra) Rusija vėl apkaltino dezinformacija ir išreiškė paramą Sirijos prezidento režimui.

 

Ir šioje vietoje įvyko didelis posūkis jau įgristi spėjusioje pasaulio tvarkoje. Nors jau ilgus dešimtmečius JAV ir Rusija, visa ta žodžio prasme, norėjo gerai išvanoti viena kitai kailį, tačiau jas stabdė apokalipsės baimė. Ir nors visi tikėjosi, kad naujasis JAV prezidentas Donaldas Trumpas yra prorusiškų santykių šalininkas, jis tapo, ko gero, pirmuoju JAV prezidentu, kuris nusispjovė į Rusijos kaltinimus bei gąsdinimus ir savo nuomonę apie Rusijos bendradarbiavimą su cheminį ginklą prieš savo tautiečius naudojantį Sirijos prezidentą išsakė bendra JAV, Jungtinės Karalystės bei Prancūzijos karine ataka prieš Sirijos, manoma, su cheminiu ginklu susijusius objektus.

 

Nors Rusijos valdžia grasino, jog pati įsijungs į konfrontaciją prieš šią ataką – to neįvyko. Tiesa, Rusijos valdžia pagrasino ir pasekmėmis jau po visko. Klausimas, kokių veiksmų ji imsis, kai atakos prieš Sirijos karinius objektus išvakarėse Suomija davė sutikimą Rusijai Baltijos jūros dugnu po jos teritoriniais vandenimis tiesti dujotiekį „Nord Stream 2“? Konfrontacija prieš atakoje dalyvavusias šalis reikštų ne tik kontaktą su JAV, bet ir kontaktą su Europos šalimis. O tai „Gazpromui“ ir vienam iš jo akcininkų Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui galėtų atsieiti šio dujotiekio tiesimo sustabdymą ir vieną kitą milijardą eurų, kuriuos galėtų atnešti juo tekančios dujos.

 

Žinoma, sąjungininkų ataka prieš Siriją sudėliojo ir kitokius klaustukus bei taškus. Politinis žemėlapis sąjungine prasme tampa vis įdomesnis ir keblesnis. XXI amžiaus valstybės vadovai nenori būti tik valstybės vadovai. Jie nori būti ir situacijos vadovai. Jeigu XX amžiuje visi tik linksmai plodavo išgirdę pasiūlymą prisijungti prie ekonomiškai stipraus regiono, tai XXI amžiuje visų šalių vadovai, net ir turėdami apgriuvusią ekonomiką, savo valstybę vertina kaip aukščiausios prabos auksą.

 

Antai, Turkijos vadovas po nepasisekusio perversmo apkaltino JAV, kad tai jos bei išeivio iš Turkijos, gyvenančio JAV, darbas ir savo ateitį pradėjo sieti su Rusija. Tačiau Turkija, nors ir atšilus santykiams su Rusija, organizavo karinius reidus į Sirijos teritoriją, kas nuolat pykdė Rusijos valdžią. Negana to, po šeštadienio naktį įvykdytos sąjungininkų atakos Turkija išreiškė paramą būtent sąjungininkėms, o ne Rusijos proteguojamam Sirijos režimui. Panašu, kad Turkijos vadovai, kaip ir daugelis valstybių vadovų, mielai nori derėtis su grėsminga Rusijos valdžia, tačiau ilgainiui neberanda stiprių ekonominių svertų, dėl kurių šie santykiai atsipirktų ne lokaliai (savą kišenę), bet globaliai (valstybės ateitį, kuri ilgainiui savą kišenę papildytų ir taip).

 

Grėsmingai prasidėjęs JAV prezidento Donaldo Trumpo valdymas išsiskyrė viena svarbia jo fraze: „Padaryti Ameriką didžią vėl“. Ši „operacija“ buvo pradėta visų globalių prekybos bei ekonominių sutarčių peržiūrėjimu bei atmetimu. Ne veltui dabar dažnai išgirstame JAV prezidento frazę, jog sutartis, kurias įšaldė ar nusprendė nutraukti bei apmokestinti papildomai, jis mielai vėl pasirašytų, jeigu jose būtų numatytos palankesnės sąlygos Valstijoms. Ilgą laiką turėjusi aukštą ekonominį potencialą, JAV patyrė nuosmukį, kai dėl tos pačios pigios darbo jėgos, liberalios politikos savo stambias gamyklas, verslus iškėlė į Kiniją, Singapūrą bei aplinkinę Rytų Aziją ir kartu sudarė laisvos prekybos sutartis su itin mažais mokesčiais. Taip JAV rinka tapo atvira ne savo augimo potencialu, bet savo vartojimo potencialu. Kas, žinoma, ilgainiui reiškia „mažą algą – brangią duoną“. D. Trumpo siekis ekonomiškai atgaivinti JAV tapo jo rinkimų sėkme, bet prakeiksmu tiems, kurie pelnėsi iš šios rinkos. Todėl nekeista, jog ilgus dešimtmečius prie Tarybų Sąjungos besišliejusi komunistinė Kinija, ilgus metus buvo viena iš tų valstybių, kurios JAV dalino liaupses ir buvo numanomos JAV sąjungininkės pasaulio apokalipsės atveju. Ir visiškai nekeista, kad, JAV prezidentui užsimanius įvesti didesnius muitus Kinijos produkcijai bei grąžinti dalį ekonominio potencialo į JAV, Kinija vėl atranda senus „draugus“ ir šeštadienio rytą, kai daugelis valstybių parėmė ataką prieš Sirijos režimą, tokį sąjungininkų aktą pasmerkė.

 

Dar metų sandūroje rašėme apie du kelius, kurie laukia Šiaurės Korėjos po didelį atgarsio susilaukusių karinių bandymų bei nuolatinės kritikos JAV atžvilgiu. Kaip minėjome, vienas iš šių kelių – naudojantis savo kariniais pajėgumais pakilti į aukštesnį lygmenį pasaulyje, kas suteiktų daugiau svertų derantis dėl savo vietos pasaulyje. Vienas iš įdomiausių faktų yra tai, kad Šiaurės Korėjai to pasiekus ir belaukiant derybų su pačia JAV, ji apie šią ataką prieš Sirijos režimą bei jos ilgametę sąjungininkę Rusiją – net neprasitarė.

 

Augant įtampai tarp Rytų ir Vakarų, Rusija vis labiau nori išsaugoti savo, kaip svarbaus balso pasaulyje, statusą, tačiau vis labiau yra spraudžiama į kampą. Nesėkmė su Ukrainos „žaliaisiais žmogeliukais“, gausiai surinkti įrodymai dėl jos atsakomybės po Malaizijos oro linijų lėktuvo numušimo, kariniai veiksmai Sirijoje, neseniai pasklidusi informacija, kad žuvo keletas šimtų Rusijos samdinių, užpuolusių JAV pozicijas Sirijoje, agento Skripalio bei jo dukters apnuodijimo Jungtinėje Karalystėje išaiškinimas bei to pasekmės, nors ir pavėluotai, bet atpažintas Rusijos dezinformacinis kibernetinis karas atskleidžia tik viena – ilgainiui tokie veiksmai taps valstybės sugriovimo priežastimi. Nepriklausomai nuo to, ar ji grius iš vidaus, ar, tikėtina, per chaotišką karą.

 

Nors daugelis apžvalgininkų teigia, kad Rusijos valdžios inicijuoti kariniai veiksmai yra gerai apgalvoti, turintys tikslą bei jo siekiantys, tačiau žvelgiant per ilgalaikę prizmę į tai, ką palietė XXI amžiaus Rusija – labiau akivaizdūs chaotiški veiksmai, nežinant, koks rezultatas bus ir ką reikės daryti vėliau. Visos teritorijos, į kurias įsiveržė Rusijos pajėgos, bei visos sritys, kuriose dominuoja Rusija, vis akivaizdžiau tampa aktyvios tiek, kiek yra remiamos pašalinės ekonomikos veiksnių – šiuo atveju, Rusijos oligarchų valdomų naftos bei dujų kompleksų pelno. Tačiau šis pelnas nėra aktyvus ir nesukuria pridėtinės vertės. Rusijos izoliacija nuo pasaulio valstybių šio pelno naudą nutrauktų akimirksniu. Tą pačią akimirką nutrūktų ir jos operacijų finansavimas visame pasaulyje bei sukeltų dar vieną valstybės bankrotą. Žinoma, tokia griūtis kresteltų ir viso pasaulio ekonomiką. Europa, vystydama energetines sistemas, po truputį ruošiasi ir tokiam scenarijui.

 

Savaitgalio ataka prieš Siriją pateikė ir dar vieną siurprizą. Prie atakos prisijungus Jungtinei Karalystei, kai premjerė Theresa May nelaukdama parlamento pritarimo leido karinėms pajėgoms dalyvauti operacijoje, salyne vėl iškilo „Brexit“ klausimas. Operacija parodė, kad stipriausia Europa – vieninga Europa. O kaistant santykiams su Rytais, vienybė gali išsaugoti milijonus gyvybių bei eurų. Jungtinės Karalystės bendradarbiavimo sąlygos po išėjimo iš Europos Sąjungos darosi panašesnės į tas pačias, šiuo metu galiojančias, o jų galutinis variantas turėtų paaiškėti 2019 metais... jeigu iki to laiko nepaaiškės, kad Jungtinė Karalystė pasiryžo likti Europos Sąjungoje. O tai būtų puiki žinia Europai ir nelabai puiki žinia Rytams.