Ar nebus draudžiami užrašai ant paminklų?

Gal mūsų žmonės ne visada teisingai susiorientuoja rinkdami atstovus į Seimą, bet visada teisingai protauja reaguodami į valdžios primetamas naujoves. Apie vienus sprendimus kalbama daug, diskutuojama, o kiti lyg ir savaime atsiranda. Dažnai paprastas žmogelis ir nesusigaudo, nuo ko mus saugo tie nauji įstatymai, apie tai daug nekalbama iš televizijos ekranų ar per radiją. Bet žmonės, kurie susiduria kad ir su nedidelėmis problemomis, mąsto ir diskutuoja. Tiesa, tų diskusijų auditorijos nedidelės, dažnai – autobusas, autobuso stotelė ar poliklinikos koridorius.

Šį kartą diskusija, atkreipusi ne mano vienos dėmesį, vyko autobuse. Dvi netoliese sėdinčios moterys pirmiausia pradėjo kalbėti apie įvairius draudimus ir baudas. Na ir apie tai, kad baudžia už naminukės darymą ir laikymą, kad parduotuvėse prekiaujama alkoholiu nuo 10 val. iki 20 val., o štai autoparduotuvėse, nors tai ir draudžiama, gali nusipirkti ir cigarečių, ir alaus. Jeigu kaimo pijokėliai neturi tuo metu pinigėlių – gauna į skolą. Juk motina ar tėvas gaus pensiją – atiduos… Nors kaime stacionarios parduotuvės nėra, tačiau prisigerti gali – net į kiemą atveža. Kurgi tas Veryga žiūri, kai girdomi kaimiečiai?

Kita aktuali tema iškilo tada, kai viena moteris prisiminė, kad tik atsitiktinai po pusės metų sužinojo, kad pasimirė jos mokyklos laikų draugė.

„Nesuprantu, kodėl dabar rajoniniame laikraštyje nespausdina mirusių žmonių sąrašų. Anksčiau būdavo gerai, bent sužinai, kas iš pažįstamų iškeliavo Anapilin. Dabar jau apie tai, kad mirė žmogus, net seniūnija nežino. Keista, mūsų jau ir taip nedaug liko, o dėl valdžios „sumanių“ sprendimų vieni apie kitus visai nieko nežinome“, – dėstė moteris vardu Nijolė.

Kita pašnekovė Danutė, pasirodo, daugiau žinojo apie draudimus neskelbti mirusiųjų pavardžių spaudoje. Ji girdėjusi per radiją, jog neskelbiama dėl to, kad tų duomenų kas nors nepasisavintų ar kurie giminės turto nepasigvieštų…

„Bet tu man paaiškink, kai miršta koks nors garsus žmogus (tuo metu kaip tik buvo miręs žinomas Lietuvos dainininkas Virgilijus Noreika), praneša per radiją, televizija rodo net ir laidotuves, apie velionį daug pasakoja, ir nieko nebijo. O čia paprastas žmogelis iškeliavai į dausas, tai lyg tavęs ir nebuvę. Dabar neskelbiama, kad gimė kūdikis, nors tuo reikia džiaugtis ir pranešti pasauliui apie jo atėjimą. Juk miršta kelis kartus daugiau. Visgi šiame pasaulyje atsiradęs žmogus kažkur turi egzistuoti, nes reikės lankyti darželį ar mokyklą, vėliau eiti į darbą. Tai kodėl jo gimimas turi būti paslaptis? Tiesa, girdėjau, kad darželiuose ir mokyklose irgi yra tam tikrų ypatumų – be tėvų leidimo negalima fotografuoti vaikučių. Tik nežinau, kaip čia būna, kai vyksta viktorinos, konkursai ir vaikai turi teisę parodyti savo veidelius“, – mąstė Nijolė, pasijuokdama, kad gal ir mums kaip musulmonams reikės dėvėti galvos apdangalus.

Vaikai eina į mokyklą, visi mato juos mokymo įstaigose, neuždengtais veidais vaikšto miesto ar kaimo gatvėmis…

Paprastas žmogus būna gerbiamas ir matomas tik prieš rinkimus, kai reikia jo balso. Politikai labai nori būti matomi ne tik televizijos ekrane, bet ir laikraščiuose. Jie turi teisę būti matomi. Kad tauta žinotų ir pažintų savo geradarius. O paprastas žmogus tarsi neegzistuoja, lyg jo ir nėra. Nebent kokių mokesčių nesumokėjai laiku, tai atras antstolis, šiaip – tu nelabai kam rūpi.

„Tai, sakai, pavogs duomenis, jeigu paskelbs laikraštyje, kad pasimirė žmogus. O kas gi buvo parašyta? Seniūnija ar miestas, vardas, pavardė ir kiek metų gyveno šioje žemėje. Ir viskas – nei asmens kodo, nei banko sąskaitos taigi neparašė… O nueik į kapines ir gali žiūrėti iki valiai – vardai, pavardės, mirimo datos, net ir sutuoktiniai įvardinti. Kažin, ar neuždraus ir ant antkapių rašyti? Ir čia būtų logiškiau – guli žemėje, visi lygūs, koks skirtumas, koks tas vardas ir pavardė?“– sakė Danutė.

Kiti greta sėdintys pašnekovai dar pastebėjo, kad, ko gero, mums, paprastiems žmogeliukams, nebus galima nei užuojautos ar padėkos parašyti – juk įvardinsim mirusiojo duomenis.

Vienas pokalbyje dalyvavęs vyriškis pastebėjo, kad banko kortelių kodus dažna močiutė pati gyva būdama padiktuoja sukčiams. O iš mirusiojo ką jau ten sužinosi… Dar šis vyresnio amžiaus žmogus pridūrė, kad tarpukariu iš anksto skelbdavo vadinamuosius užsakus bažnyčioje prieš tuokiantis, skelbdavo taip pat apie mirusius.

Svetimėja mūsų bendruomenė. Vieni apie kitus nieko nežinome. Net ir kaimynystėje gyvendami retai susitinkame. Neliko papročio pranešti kaimynams ir kaimo žmonėms apie netektį. Anksčiau apie tai, kad vieno ar kito pažįstamo ar vaikystės draugo jau nebėra, galėdavai sužinoti iš laikraštyje paskelbto, kad ir po kelių dienų, mirusiųjų sąrašo. Dabar negalima, atseit būtų pažeidžiamos mirusiųjų teisės, o jie apsiginti negali. Tik nuo ko mes turime juos ginti, niekam neaišku, nebent tiems, kas kuria tuos draudimus.

Dėl Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo taikymo tvarkant mirusių asmenų duomenis

Nors Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ADTAĮ), kurio vykdymą prižiūri ir kontroliuoja Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija (toliau – Inspekcija), 1 straipsnio 5 dalis nustato, kad ADTAĮ netaikomas mirusių asmenų asmens duomenų tvarkymui (tai taip pat reiškia, kad Inspekcija nėra įgaliota nagrinėti skundus dėl mirusių asmenų duomenų tvarkymo), Inspekcija sulaukia nemažai kreipimųsi dėl šių asmenų duomenų tvarkymo. Atsižvelgdami į tai, norime atkreipti dėmesį į kelis svarbius aspektus, susijusius su mirusių asmenų duomenų tvarkymu.

Kaip minėta, mirusių asmenų duomenų tvarkymui ADTAĮ nėra taikomas, tačiau pažymėtina, kad mirusių asmenų teisė į privatumą ginama vadovaujantis kitų teisės aktų nuostatomis. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.23 straipsnio 1 dalis numato, kad fizinio asmens privatus gyvenimas neliečiamas, o informacija apie asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama tik jo sutikimu (po asmens mirties tokį sutikimą gali duoti jo sutuoktinis, tėvai ar vaikai). Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad visa informacija apie paciento buvimą sveikatos priežiūros įstaigoje, gydymą, sveikatos būklę, diagnozę, prognozes ir gydymą, taip pat visa kita asmeninio pobūdžio informacija apie pacientą turi būti laikoma konfidencialia ir po paciento mirties. Teisę gauti informaciją po paciento mirties turi įpėdiniai pagal testamentą ir pagal įstatymą, sutuoktinis (partneris), tėvai, vaikai. Šio Įstatymo 9 straipsnis nustato teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą ypatumus.

Kitą labai svarbų mirusių asmenų duomenų tvarkymo aspektą lemia asmens duomenų sąvoka. Vadovaujantis ADTAĮ 2 straipsnio 1 dalimi, asmens duomenimis laikytina bet kuri informacija, susijusi su fiziniu asmeniu – duomenų subjektu, kurio tapatybė yra žinoma arba gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyta pasinaudojant tokiais duomenimis kaip asmens kodas, vienas arba keli asmeniui būdingi fizinio, fiziologinio, psichologinio, ekonominio, kultūrinio ar socialinio pobūdžio požymiai. Pažymėtina, kad informacija apie mirusius asmenis gali būti susijusi su gyvais asmenimis, pvz., informacija, kad mirusioji buvo hemofilijos geno nešiotoja, reiškia, jog jos sūnus gali sirgti šia liga, nes ji susijusi su X chromosomoje esančiu genu. Todėl jei informacija, kurią sudaro mirusio asmens duomenys, susijusi su gyvais asmenimis ir tai yra jų asmens duomenys, šių duomenų tvarkymui turi būti taikomi asmens duomenų apsaugos reikalavimai.

Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija