GYVENIMO RETROSPEKTYVOS. Įprasminti prisiminimai apie Mokytoją
Šiemet dienos šviesą išvydo ilgai laukta prisiminimų knyga apie šviesios atminties mokytoją lituanistę, poetę Danutę Zieniūtę. Anelės Zurlienės, buvusios Stakliškių vidurinės mokyklos auklėtinės, entuziazmo bei didelių pastangų dėka iš kolegų ir mokinių prisiminimų po kruopelytę buvo surinkta unikali medžiaga apie nepaprastai jautrios sielos žmogaus nueitą tragišką gyvenimo, pažinimo ir kūrybos kelią. Taip likimas susiklostė, kad paskutinį neilgo savo gyvenimo tarpsnį (dvejus metus) mokytoja praleido Birštone ir savo pasiaukojamu darbu ateities kartoms paliko ryškų gėrio bei šiltų prisiminimų pėdsaką, įspaustą mūsų kurorto istorijoje.
Viena iš šviesios atminties Danutės draugių tuomet buvo gerbiama mokytoja O. Palevičiūtė, šiais metais minėsianti savo garbingą 80-metį. Užsukau pas Mokytoją į svečius padėkoti už prieš 39-erius metus jos atspausdintus ir iki šiolei išsaugotus D. Zieniūtės sukurtus eilėraščius, kurie pagaliau pasiekė skaitytojus, ir pasidžiaugti išėjusia atsiminimų knyga apie poetės kūrybą.
Besišnekėdamas sužinojau, kad Onutė Palevičiūtė gimė Varėnoje. Jos tėvų – Simo ir Kotrynos Savickaitės Palevičių – šeimoje gimė 11 vaikų. Užaugo penki. Onutė mokėsi Varėnos gimnazijoje, vienoje klasėje su būsimu vaikų poetu Martynu Vainilaičiu. Baigusi gimnaziją, mergina dvejus metus dirbo kaimo bibliotekos vedėja, bet pedagoginis darbas kaip magnetas traukė Onutę tobulėti ir žengti pažinimo keliu pirmyn. Taip ji1956 m. įstojo į tuometinę Kapsuko (dabar Marijampolė) pedagoginę mokyklą. Moteris iki šiolei su pagarba prisimena savo pirmuosius mokytojus: direktorių Klemą, rusų kalbos mokytoją Valančių, savo auklėtoją, dėsčiusią anatomiją, biologiją ir vaikų psichologiją, Leokadiją Paštukienę, darbų mokytoją Albiną Kučinskienę, žemės ūkio ir Lietuvos istorijos mokytoją Oną Giriūnaitę ir kitus. Išskirtinė asmenybė buvo prancūzų kalbą dėstęs mokytojas Kriaučiūnas. Jis kartu su rašytoju Baliu Sruoga buvo vokiečių kalinamas Štutgofo koncentracijos stovykloje.
1958 m. baigusi pedagoginę mokyklą mergina gavo paskyrimą į Kunigiškių septynmetę mokyklą dirbti rusų kalbos mokytoja. Kunigiškių mokykloje tuomet dirbo devyni pedagogai. Palevičiūtė pradėjo dirbti vietoje į pensiją išėjusios suvalkietės nusipelniusios mokytojos, šviesios atminties Apolonijos Maculevičienės.
A. Maculevičienė išėjusi į pensiją butą gavo Birštone, o po ketverių metų,1962 m., į Birštoną (po stuburo operacijos) buvo nukreipta dirbti ir pati Palevičiūtė. Taip abi kolegės ir vėl susitiko. Kartą jos, bevaikščiodamos pylimu ir besigrožėdamos nepakartojama Birštono panorama, susitiko dailininką Joną Kastį su sūnumi Jonuku. Tėvas paprašė sūnaus, kad jis įamžintų fotoaparato juostoje abi sutiktas mokytojas. Taip1964 m. nuotraukoje išliko unikali akimirka su Birštone gyvenusia mokytoja A. Maculevičiene, kuri buvo ne tik O. Palevičiūtės pirmoji konsultantė, bet ateidavo į Birštono vidurinę mokyklą patarti savo kolegoms mokytojams ir pasidalinti mūsų kurorte patirtais įspūdžiais.
Birštono vidurinėje mokykloje Palevičiūtė susibičiuliavo su šviesios atminties pradinių klasių mokytojomis Silvija Aksomaitiene ir Brone Tekoriene, bei šiuo metu gyvenančiomis Birštone Marija Jokimiene ir Izabele Banionyte.
Nors O. Palevičiūtė manęs nemokė, bet žinojau, kad ji teisinga, reikli, neleidžia siusti per pertraukas ir laipioti kaip katinams sienomis. Šaltu metų laiku ir per pertraukas (kai neišleisdavo į lauką) privalėdavome sukti koridoriuose ratus, kad prasimankštintume, taip tramdydami savo energiją. Nepaklusniuosius perverdavo aštrus kaip skustuvo ašmenys mokytojos Palevičiūtės žvilgsnis ir priversdavo kaip garbės sargyboje žingsniuoti koja į koją.
1972 m. į Birštono vidurinę mokyklą atvyko dirbti lituanistė Danutė Zieniūtė. Mokiniai nuo pat pirmų jos pamokų pajuto nuoširdumą ir atsidavimą lietuvių kalbai ir literatūrai. Onutė Palevičiūtė žinojo, kad atvykusi mokytoja yra jautrios sielos žmogus, turi mažai pamokų ir sunkiai verčiasi. Moterims susidraugavus, Onutė padėjo Danutei kuo galėdama, o jos atspausdintus eilėraščius vežė į Vilnių pas savo buvusį klasės draugą poetą Martyną Vainilaitį, kad šis padėtų išspausdinti Zieniūtės eiles respublikinėje spaudoje. Tuometiniai cenzūros atstovai skeptiškai vertino gabios poetės kūrybą ir vertė ją perrašinėti eilėraščius bei keisti jų esmę ir turinį, taip atidėdami neįgyvendintas svajones ateičiai. Palevičiūtė mena, kad pakirsta nesėkmių ir nesupratimo Danutė vos laikėsi iš paskutiniųjų. Ji labai daug dirbo ir skyrė savo laisvalaikį mokinių užimtumui. Pradėjo statyti mokykloje spektaklius, kurie sulaukė visuotinio mokinių, mokytojų dėmesio ir pripažinimo. Mokytojos pastatyti spektakliai „Meisteris ir sūnūs“, „FRANK KRUK“ ir kiti buvo labai gerai įvertinti. Mokytoja į vaidinimus įtraukė išskirtinai didelį būrį moksleivių iš vyresniųjų klasių, taip atverdama pažinimo kelią kitiems.
Laikas bėga, metai veja metus. Ir dabar džiugu prisiminti mūsų jaunystę, klasės draugus, Mokytojus. Labiausiai už viską vertinu žmonių paprastumą ir nuoširdumą. Su gerb. Mokytojais šnekame kaip su lygiais, gyvenimą pažinusiais žmonėmis, kurie iki šiolei dalijasi savo patirtimi, rūpesčiais, o paprašius visuomet ateina mums į pagalbą. Mūsų vaikystė nebuvo tokia sunki, kaip mūsų senelių ir tėvų bei mokytojų. Nepatyrėme karo ir pokario sunkumų, alkio ir šalčio išbandymų. Tad išgirdus jų prisiminimus, skaitant ar bendraujant su vyresnio amžiaus žmonėmis sunku įsivaizduoti tuometinius įvykius, nes viską reikia patirti savo kailiu, tuomet gebėsi užjausti ir kitą.
O. Palevičiūtė prisiminė, kad be darbo Birštono vidurinėje mokykloje ji 6 metus vadovavo Birštono sodų bendrijai. Organizuodavo su kolegomis ekskursijas į kitus miestus ir rengdavo susitikimus su kitų sodų bendrijų nariais. Keisdavosi patirtimi irinformacija. Rengdavo gėlių parodas, prie kurių daug prisidėdavo birštoniečių Matusevičių, Pačėsų ir Mocevičių šeimos. Rudenį organizuodavo derliaus parodas. Išėjusi į pensiją gerb. Onutė aktyviai įsijungė į Birštono Bočių veiklą, buvo Bočių tarybos narė, organizuodavo ekskursijas ir padėdavo ligoniams. Mirus broliui Vytautu, ji 7 metus prižiūrėjo jo sūnų Tautvydą.
Šiuo metu mokytoja mažai vaikščioja ir beveik visą laiką praleidžia savo bute. Paskambina savo draugėms, palaiko ryšį su82 m. seserimi Brone, gyvenančia Birštone, ir92 m. vyriausia seserimi Maryte, gyvenančia Amerikoje.
2012 m. išsipildė Onutės svajonė, ji aplankė šviesios atminties D. Zieniūtės kapą ir pagerbdama Ją tylos minute perskaitė Poetės Birštone sukurtą eilėraštį: „Lietuvą pagrosiu“, taip įprasmindama jos atminimui antkapyje iškaltus žodžius: „Minčių Tavųjų tobulas veržlumas nežus perniek. Ištikimų draugų švelnumas minės Tave, tikėk“.
Prabėgus metams ir prisiminimų knygai pasiekus skaitytoją, galime ne tik atsikvėpti, bet ir paneigti nepasiteisinusius faktus, kad O. Palevičiūtė norėjusi pasisavinti per 114 D. Zieniūtės sukurtų eilėraščių. Jos dėka eilėraščiai pasiekė skaitytojus. Bendraamžių prisiminimai ir atspausdinti Poetės eilėraščiai leis įvertinti gerb. D. Zieniūtės nueitą kelią ir ateities kartoms paliktus svarius darbus. Gaila, kad šios prisiminimų knygos nesulaukė šviesios atminties Mokytojas, Birštono istorijos šviesuolis Petras Kazlauskas. Liko nepasakyti jo prasmingi žodžiai ir neužfiksuoti prisiminimai apie Birštoną.
Visų vardu dar kartą noriu padėkoti gerb. Anelei Zurlienei ir visiems savo nuoširdžiais prisiminimais prisidėjusiais prie Mokytojos, Poetės, šviesios atminties D. Zieniūtės darbų įprasminimo ir išsaugojimo ateities kartoms.
Buvęs mokinys birštonietis Jonas Raiskas
