home Sportas Futbolo šventė Jiezne: vakar, šiandien ir rytoj

Futbolo šventė Jiezne: vakar, šiandien ir rytoj

Šeštadienį, kovo 17 dieną, Jiezno kultūros ir laisvalaikio centras vos sutilpo susirinkusieji į sporto bendruomenės šventę – naujos knygos „Futbolas Jiezne“ pristatymą. Knygos pirmieji žodžiai „Futbolas – žaidimų karalius ir lyderis, didžioji sporto aistra visame pasaulyje“ labai gražiai apibūdina šį žaidimą, kuris jau daug metų Jiezne turi savo tradicijas.

 

Kokia svarbi buvo ši diena Jiezno futbolininkams, rodo jų gausa, gera nuotaika, jaučiama bendrystė. Šventėje dalyvavo įvairaus amžiaus ir kelių kartų futbolininkai, kuriuos vienija pomėgis futbolui. Nesvarbu, kad galva jau pasidabruota, tačiau prisiminimai tokie gyvi, kad, rodos, dar visai neseniai jie sugrįžo iš aikštės po varžybų. O kad Jiezne futbolas buvo ir yra svarbiausias žaidimas, rodo ir tai, kad iš šio krašto kilę nemažai šioje sporto srityje garbingus titulus turinčių žmonių. Į Jiezną atvyko kašoniškis, habilituotas mokslų daktaras, profesorius Juozas Skvernevičius, taip pat sporto mokslininkas, dėstytojas Juozas Genevičius, Kauno apskrities futbolo federacijos prezidentas Sergejus Slyva ir viceprezidentas Romas Pikčilingis, LR Seimo narys ir pagrindinis rėmėjas Vytautas Kamblevičius, buvęs žurnalistas, knygos redaktorius Juozas Pugačiauskas, Jiezno klebonas Rolandas Bičkauskas, Prienų savivaldybės tarybos nariai Arūnas Vaidogas ir Cezaras Pacevičius, buvęs Jiezno futbolo komandos „atkūrėjas“ ir žaidėjas (ir dabar žaidžiantis Birštono veteranų komandoje) Antanas Grušelionis, birštonietis, Birštono savivaldybės tarybos narys, futbolo mėgėjas ir žaidėjas Vytautas Šeškevičius bei Birštono sporto centro direktorius Saulius Smailys ir daug buvusių žaidėjų, kurie įvairiais metais žaidė futbolą Jiezno komandose.

Tylos minute buvo pagerbti jau iškeliavę Anapilin sportininkai bei futbolininkai.

Renginio vedėja Dalia Vertinskienė pristatė leidinio „Futbolas Jiezne“ sudarytoją Sigutę Katkauskienę ir redaktorių Juozą Pugačiauską, kurie vėliau pasidalino savo mintimis ir įspūdžiais.

 

Judėjimas yra gyvenimas

Profesorius J. Skvernevičius, ilgus metus dirbęs sporto srityje, o šiuo metu atliekantis tyrimus apie Lietuvos olimpiečių rinktines, dalijosi vaikystės prisiminimais, kaip ir kur jie, kaimo vaikai, žaisdavo futbolą. Pasak profesoriaus, tais laikais (1948–1952 m.) kūno kultūros mokytojas mokė visko – ir tinklinio, ir krepšinio, ir futbolo pradmenų. Aišku, tada apie gerą žaidimo techniką nebuvo nė kalbos, tačiau netrūko noro sportuoti, žaisti, judėti. Ir nesvarbu, kad nebuvo jokių stadionų, jokių aikštynų. Futbolo aikštę atstodavo paprasčiausia pieva ar ganykla, kurioje žaidžiant buvo galima net kaimynų nemalonę užsitraukti dėl ištryptos pievos.

Nors profesorius jau sulaukęs garbingo amžiaus (gim. 1931 m.), tačiau sako, kad sportuoti ir judėti nepamiršta. „Dirbu ir stengiuosi žavėtis tuo, ką žmogus sugeba. Labai džiaugiuosi, kai mūsų sportininkai atsistoja ant apdovanojimų pakylos, kai skamba Lietuvos himnas olimpinėse žaidynėse. Judėjimas yra gyvenimas, judant lavinamas ne tik fizinis kūnas, bet stiprėja ir dvasia. Gyvenkime ilgai, sveikai ir laimingai“, – sakė J. Skvernevičius.

Profesoriaus mintims pritarė taip pat sporto mokslininkas, dėstytojas, kašoniškis Juozas Genevičius. Kaip sakė J. Genevičius, profesorius visą gyvenimą buvo jo mokytojas. Sukauptą patirtį dirbant bėgimo ir ėjimo treneriu, teisėju kašoniškis žada sudėti į istorinį leidinį, skirtą Lietuvos ėjikams, nes 2019 m. šiai sporto šakai bus 100 metų. „Sportas žmogaus sveikatos negadina, kaip bandoma sakyti, jeigu viskas atliekama teisingai, nepervarginant organizmo. Ir dabar mes dar aktyvūs ir pajėgūs, nes sportas visada suteikia energijos ir žvalumo“, – sakė J. Genevičius.

Reikia pasakyti, kad abu mokslo vyrai praeityje sportavo, o dabar, būdami garbingo amžiaus, vis dar nenuilstamai dirba ir stengiasi būti naudingi.

 

Futbolas Jiezne turi senas tradicijas

Smagiais prisiminimais dalijosi broliai Algirdas Konstantinas ir Vidas Urnavičiai. „Būdami vaikai, laisvo laiko turėjome, tad prasimanydavome įvairiausių pramogų. Viena jų – futbolo kamuolio spardymas miestelio aikštėje. Mus, paauglius, žavėjo kamuolio bumsėjimas, todėl eidavome į aikštę pasižiūrėti, kaip žaidžia futbolo mėgėjai ir veteranai. Aikštės centre augo ąžuolas, o jame buvo įtaisytas garsiakalbis. Ten klausydavomės futbolo transliacijų, šalia vykdavo treniruotės. Kamuolių labai trūko (buvo tik vienas), tad nutvėręs kamuolį žaidėjas stengdavosi spirti kuo aukščiau, aukščiau garsiakalbio... O mes, paaugliai, bėgdavome atnešti kamuolį iš užribio. O kai Jiezno komanda žaisdavo su Butrimonių komanda, visas miestelis eidavo stebėti varžybų“, – pasakojo A. K. Urnavičius.

Kiekvienas salėje sėdintis žaidėjas būtų turėjęs ką prisiminti ir papasakoti, nes visas Jieznas sirgo futbolu, daugelis žaidė, o kiti – labai palaikė. Žaidėjai gyrėsi, kad jiezniečiai saviškius visada palaikė, net kai ir pralaimėdavo...

Kalbėjusieji apie futbolo Jiezne pradžią prisiminė tuos žmones, kurie įžiebė meilę šiai sporto šakai, ragino ir skatino sportuoti. Visi akcentavo, kad nebuvo nei sąlygų, nei stadionų, aikštynų, nei gerų vartų, nei aprangos, bet buvo didžiulis entuziazmas ir noras sportuoti. Dabar nieko nenustebinsi futbolo kamuoliu, o pradžioje Jiezno futbolininkai spardė suveltą iš karvės šerių suveltą kamuolį ir nepaprastai džiaugėsi, kai V. Aleknavičius parvežė iš Kauno guminį kamuolį. Žaisti mokė mokytojai V. Steikūnas, J. Grigonis. Jie neturėjo specialių žinių, bet jau mokė pradinių judesių ir technikos.

Padėtis pagerėjo, kai 1950 m. susikūrė Jiezno rajonas ir buvo įsteigtas sporto komitetas. Tada jiezniečiai pasižymėdavo ne tik futbolo varžybose, bet ir kitose sporto šakose.

 

Jiezno futbolininkų aukso amžius

Apie futbolo mėgėjus, prilygusius profesionalams, kalbėjo ir Antanas Grušelionis. 1977 metais vidaus reikalų sistemoje dirbęs jaunas specialistas buvo paskirtas į Jiezną, tuo metu garsėjusį nusikalstamumu. „Iškilo klausimas, kuo užimti jaunimą, kad neturėtų laiko galvoti apie negerus darbus? Išanalizavus situaciją, paaiškėjo, kad futbolas gali būti mažiausiai sąnaudų reikalaujanti sporto šaka, kuri pritrauktų ne tik žaidėjus, bet ir didelį būrį palaikančiųjų. Tuo metu Jiezne nebuvo futbolo komandos, nebuvo ir stadiono ar tam skirtos aikštės. Mane palaikė ir padėjo tuometinio Jiezno vykdomojo komiteto vadovai, tad jau kitais metais turėjome komandą ir dalyvavome „Tiesos“ laikraščio futbolo turnyre. 1978 m. atgaivinome „Jiezno ežero“ taurės turnyrą“, – dalijosi prisiminimais A. Grušelionis.

Beje, tuo metu Jiezno „Technikos“ komanda išgyveno tikrą aukso amžių ir pasiekė gražių laimėjimų. Pasak A. Grušelionio, galima drąsiai teigti, kad to meto Jiezno futbolo komandos pasiekimai neturėjo ir neturi analogų Lietuvos mažųjų miestelių futbolo istorijoje. Nors buvo ir daug įvairių sunkumų, nuotykių, bet tai nesutrukdė jiezniečiams užimti aukštas vietas, nugalėti tituluotas komandas. Vien ko verta legendinė pergalė rezultatu 3:2 prieš Panevėžio „Ekraną“.

Deja, 1985 m. komanda buvo išformuota dėl incidento Kazlų Rūdoje, kai po laimėtų rungtynių teko dar susidurti su agresyviais sirgaliais.

 

„Jieznas be futbolo – ne Jieznas“

Taip kalbėjo futbolo treneris Kęstas Joneliūnas, kuris užaugo lydimas futbolo, o vėliau tapo netgi treneriu. Jis džiaugėsi jiezniečių žaidimu, atsidavimu bei sirgalių besąlygiška meile. Be to, jis paminėjo, kad Jiezno komandoje žaidė tik jiezniečiai arba „žentai“ (vedę jieznietes).

Buvęs futbolininkas Romas Stankaitis taip pat labai gražiai prisiminė, kur teko žaisti futbolą, iš ko pasidaryti vartus. „Jiezne tuo metu buvo du pasirinkimai – arba prasigerti, arba žaisti futbolą. Na, dar kai kas galėjo eiti į biblioteką skaityti. Į futbolą įsijungdavo ištisos šeimos, vieni už kitus sirgdavo. Žaisti už Jiezną rinkdavomės sugrįžę iš mokslų, iš universitetų. Tai buvo mums svarbu. Nors ir buvome savamoksliai, bet entuziazmo netrūko. Futbolas buvo jungiamoji bendruomenės grandis“, – sakė R. Stankaitis.

Kauno apskrities futbolo federacijos atstovai stebėjosi, kad tiek daug susirinko jiezniečių, kuriems futbolas buvo ir yra svarbus. KAFF prezidentas S. Slyva ir viceprezidentas R. Pikčilingis vardiniais marškinėliais apdovanojo Antaną Grušelionį ir Jiezno seniūną Algį Bartusevičių už paramą sportui ir futbolo puoselėjimą.

 

Sportas labai reikalingas dabartiniams vaikams

Prienų savivaldybės tarybos narys Arūnas Vaidogas, buvęs Jiezno seniūnas, pažymėjo, kad sportas dabar augantiems vaikams labai reikalingas, nes kitaip nuo sėdėjimo prie kompiuterių suaugs į kuprą... Be to, futbolas – vyriškas sportas ir puikus užsiėmimas, ugdantis valią bei ryžtą.

„Iš savivaldybės biudžeto labai mažai lėšų skirta Jiezno seniūnijai sporto reikalams. Galiu drąsiai sakyti, kad seniūnai yra prašytojai, kurie ieško ir prašo pinigų iš rėmėjų. Mano didžiausias noras, kad Jiezne prie ežero atsirastų normalus stadionas, kad jiezniečiai turėtų kur žaisti. Reikia stengtis ir dirbti dėl žmonių, dėl jaunimo. Visada sakau, kad man nereikia medalių, man reikia rezultato“, – tvirtino A. Vaidogas.

Reikia paminėti, kad vadovaudamas Jiezno seniūnijai A. Vaidogas daug dėmesio skyrė įvairiems renginiams, skatino ir puoselėjo sporto tradicijas, taip pat, kaip ir dabartinis seniūnas Algis Bartusevičius, nebuvo abejingas jaunimo užimtumui.

A. Vaidogas įteikė LR Seimo nario Andriaus Palionio padėkas ir Lietuvos valstybinę vėliavą Juozui Pugačiauskui, Sigutei Katkauskienei, Daliai Vertinskienei, Antanui Grušelioniui, Algiui Bartusevičiui ir Jiezno futbolo klubo pirmininkui Laimiui Pempei.

 

Jiezne futbolas ir toliau gyvuos

Švente džiaugėsi ir LR Seimo narys Vytautas Kamblevičius, kuris ir buvo tas žmogus, išgirdęs seniūno prašymą paremti knygos „Futbolas Jiezne“ išleidimą. Beje, Seimo narys prisipažino, kad ir pats žaidė futbolą Butrimonių komandoje, tad teko susitikti ir su jiezniškiais. Pasak jo, per Oninių atlaidus žaidė Butrimonyse, o per Roko – Jiezne. Ir kaip taisyklė, vieni ir kiti namuose pralošdavo... Tačiau iš tų senų ir gerų laikų išlikę geri prisiminimai.

Seimo narys įteikė padėkas bei Nepriklausomybės Akto kopijas daugeliui futbolo žaidėjų, pagerbė knygelės rengėjus ir leidėjus. „Jieznas – futbolo kraštas. Ačiū knygos rengėjams ir leidėjams, ačiū seniūnui, kuris stengiasi įamžinti nusipelniusius šio krašto žmones“, – sakė V. Kamblevičius.

Šios nedidelės knygelės išleidimas – svarbus jiezniečiams, kuriems futbolas yra gyvenimo būdas. Tai liudijo susirinkusių vyrų veidai, kai jie dalijosi prisiminimais. Jų indėlis į Jiezno sportą, į futbolą buvo įvertinti, jų vardai įeis į istoriją. Džiugu, kad ir dabar nedidelis Jiezno miestelis turi net kelias komandas, dalyvaujančias varžybose. Tai rodo, kad futbolas Jiezne gyvavo, gyvuoja ir dar gyvuos, kol čia bus tikrų vyrų, gainiojančių kamuolį...