Nuo Birštono gimnazijos mokinių parlamento prezidentės – iki žinomų žmonių reklamos agentės

Nemažai kūrybingų ir gabių absolventų į gyvenimą išleido ir išleidžia Birštono gimnazija. Kiekvienoje laidoje buvo „perliukų“, kurie telkė apie save bendraminčius, sugalvodavo naujų iniciatyvų ir veiklų. Jie – mokyklos gyvenimo varomoji jėga. Malonu, kad Birštono krašte, išaugę vaikai pasiekia svarių laimėjimų savo darbinėje veikloje, prisimena, iš kur jie kilę, ir nori pasidalinti savo sėkmės patirtimi, nori padrąsinti kitus.

 

Viena iš tokių ypatingų ir aktyvių mokinių – Kristina Kulbušauskaitė. Ji turėjo begalę įvairios veiklos, buvo ne tik gimnazijos mokinių parlamento prezidentė, bet ir Lietuvos mokinių parlamento narė ir Socialinių reikalų komiteto pirmininkė.

Dabar Kristina vadovauja reklamos agentūrai „Fomo“, atstovaujančiai žinomiems žmonėms ir reklamos blogeriams (tinklaraštininkams). Vienintelė ir pirmoji tokio tipo agentūra atstovauja jau 18 žmonių, tarp kurių Gintarė Gurevičiūtė, Indrė Kavaliauskaitė-Morkūnienė, Karolina Meschino, Žydrūnas Savickas, Inga Žuolytė, Donatas Motiejūnas, Mindaugas Kuzminskas, Milita Daikerytė, Asta Valentaitė ir kiti.

„Oficialiai mano pareigos yra nuomonės formuotojų rinkodaros ekspertė, tačiau paprastai tariant esu tas žmogus, į kurį kreipiamasi, kai norima bendradarbiauti su „Fomo“ atstovaujamaisiais. Esu jų agentė. Tai nėra standartinis darbas, tačiau greitu metu, tikiu, jis taps vis populiaresnis. Žinomų žmonių poreikis reklaminiuose projektuose, renginiuose yra didžiulis. Per dieną tenka apsilankyti keliuose susitikimuose ir atsakyti į dešimtis užklausų. Kruopščiai atsirenkame, su kuo dirbsime, o kam pasakysime ne. Žinomų žmonių socialinių tinklų paskyros visgi nėra „skelbimų lentos“, kur galima sudėti viską. Man svarbu, kad tai iš tiesų tiktų tam žmogui, derėtų prie jo veiklos, vertybių, būtų aktualu sekėjams. Todėl planuodama reklamines integracijas daugiau dėmesio skiriu žmogaus pasirinkimui, bet ne sekėjų skaičiui, projekto biudžetui.

Dažnai tenka organizuoti ir fotosesijas, filmavimus, rūpintis renginių viešinimu, svečių sukvietimu, sutartimis ir pan. Nors skamba gana patraukliai, tačiau šis darbas – labai intensyvus, reikalaujantis daug profesionalumo, rinkodaros ir medijos planavimo žinių, taip pat psichologinio pasirengimo, nes dirbama su žmonėmis, ir dar tokiais, kurie yra itin veiklūs, užimti bei labai skirtingi“, – sako Kristina.

Taigi pakalbinkime Kristiną, kuri geranoriškai sutiko pasidalinti savo mintimis ir patirtimi…

Birštono gimnazijoje buvai viena iš aktyviausių mokinių. Kaip toliau sekėsi mokytis, dalyvauti visuomeniniame, kūrybiniame gyvenime ir siekti savo tikslo?

Viskas prasidėjo net ne mokykloje, o kur kas anksčiau. Jau darželyje aš veržiausi į visus pasirodymus bei spektaklius. Močiutė man dažnai primena istoriją, kai kartą negavau pagrindinio vaidmens ir pasakiau, kad visai nedalyvausiu šventėje. Sutapimas ar ne, bet susirgau ir iš tiesų nenuėjau į vaidinimą. Žinau, kad šiuolaikiniai vaikai nelabai mėgsta lankyti darželius, tačiau aš esu be galo dėkinga savo auklėtojoms, kurios jau tada mane pastebėjo bei lavino aktorines ir viešojo kalbėjimo savybes.

Mokydamasi Birštono vidurinėje mokykloje, vėliau gimnazijoje, lankiau muzikos mokyklą (baigiau gitaros specialybę), chorą (vadovė T. Ragienė), tautinius šokius (vadovė V. Bankauskienė), dalyvaudavau ir mokyklos, ir respublikiniuose skaitovų konkursuose, buvau mokinių parlamento prezidentė, Lietuvos mokinių parlamento narė ir Lietuvos mokinių parlamento Socialinių reikalų komiteto pirmininkė. Po mokyklos sunku buvo pasirinkti specialybę, nes labai daug dalykų man atrodė įdomūs (žurnalistika, teisė, šokio menas, reklama, pedagogika), tačiau studijavau tarptautinį verslą (VU TVM bakalauras) ir marketingą (VU EF magistras). Su gyvenimo didmiestyje principais ir sostinės ritmu susipažinau pamažu. Studijų metais mažiau dalyvavau įvairių organizacijų veikloje, buvau gana pavyzdinga studentė. Pasirinkta specialybė buvo gana plati (gilinausi į ekonomiką, rinkodarą, rinkos tyrimus, kultūrų skirtumus, verslo psichologiją, viešuosius ryšius). Pamažu supratau, jog linkstu prie marketingo, todėl natūralu, kad bakalauro darbas buvo susijęs su šia tema ir nusprendžiau toliau pagilinti žinias magistrantūros studijose. Studijuodama, vieno interviu dėl praktikos metu (UAB “EIKA”, marketingo skyrius), buvau paklausta, kokią save matau po penkerių metų. Nors niekada apie tai nebuvau susimąsčiusi, išpyliau atsakymą: „vadovauju marketingo paslaugas teikiančiai agentūrai, dirbu su skirtingais klientais, konsultuoju juos, rengiu ir įgyvendinu strategijas“. Po šio pokalbio niekada apie tai specialiai nemąsčiau, tačiau panašu, kad visata šitą svajonę išgirdo ir užkodavo.

Atrodo, kad Birštonas buvo (ir yra) puiki vieta gyventi ir užsiimti norima veikla. Čia galima pasirinkti sporto užsiėmimus, dalyvauti šokių kolektyvų veikloje, lavintis meno mokykloje. Kaip manai, ar pakanka Birštone veiklų, kuriose noriai dalyvautų jaunimas? Šiuo metu jaunimo organizacija lyg ir pogrindyje…

Savo laiku aršiai kovojau už jaunimą. Dabar tai atrodo kiek juokinga, prisimindama net susigėstu, bet paauglystėje visi nori būti išgirsti ir maištauti. Pamenu, kad teko ir kai kuriuos pedagogus pravirkdyti, esu sulaukus ir kandžių replikų…

Birštonas tikrai yra labai gražus ir traukiantis sugrįžti miestas. Tačiau net tada, kai mokiausi gimnazijoje, maniau, kad čia daugiau dėmesio skiriama vyresnių žmonių poreikiams tenkinti, o jaunimas tarsi paliekamas nuošaly. Dabartinės situacijos vertinti garsiai nedrįstu, nes norėtųsi pasikalbėti su šiandieniniu jaunimu, išgirsti jų balsą. Niekada nevertinčiau situacijos tik oficialiu būrelių ar kitų veiklų skaičiumi, man visuomet svarbesnė buvo ir yra kokybė. Galima sugalvoti daug veiklų, kurių čia nėra, bet gal visų pirma peržiūrėkime tai, ką turime – ar reikalinga, ar efektyvu.

 

Kadangi esi birštonietė, tad dabar iš toliau turbūt geriau matosi visi pliusai ir minusai. Ką galėtume patarti jaunimo organizacijai, kuo galėtumėt padėti, jau dabar turėdama šiek tiek gyvenimiškos ir profesinės patirties?

Patarimas būtų paprastas – aktyviai ir entuziastingai veikti, kalbėti apie tai kas svarbu, siekti ir dirbti dėl reikalingų pokyčių. Žinau vieną sindromą, kai žmonės skundžiasi, kad kažkas negerai, kaltina kitus – tėvus, mokytojus, darbdavius, valdžią ir pan. Daryti sunkiau, nei kalbėti, bet dėl esamos ir būsimos padėties esame atsakingi visi. Kokią pagalbą konkrečiai galėčiau suteikti, dar nežinau. Niekada nenusigręžiau nuo gimtojo miesto, stebiu įvykius. Jei tik jaunimas jaustų poreikį, mielai išklausyčiau. Neseniai susitikau su gimnazijos mokiniais ir pristačiau savo veiklą, kalbėjau apie profesijos pasirinkimą, atvykau drauge su Karolina Meschino. Nesitikėjau, kad tai sukels man pačiai tiek jaudulio, bet, atrodė, dauguma klausėsi atidžiai, tad, viliuosi, buvo naudinga.

 

Tikriausiai teko girdėti, kad Birštone yra įsikūrusi „City Alumni“, kviečianti jungtis birštoniečius, išvykusius iš gimtojo miesto. Kokia tavo nuomonė apie tai?

Palaikau šią iniciatyvą, bet apie ją sužinojau neseniai, todėl nesu susipažinusi, kas jau padaryta. Šiek tiek esu atitolusi nuo vietinių politikos klausimų, planų. Žinodama birštoniečių – tiek gyvenančių čia, tiek išvykusių – bendruomeniškumą, profesionalumą, tikiu, kad galima būtų daug nuveikti. Svarbu, kad būtų dirbama iš nuoširdžių ir reikšmingų paskatų, o ne dėl akių.

 

Gal žinai, kiek bendramokslių sugrįžo į Birštoną ir čia dirba?

Tiksliai nežinau. Manyčiau, mažesnė dalis.

 

Nepaisant to, kad Birštonas yra puikus miestelis, kurortas, daugelis jaunų žmonių nori gyventi ir dirbti kitur. Ar nežadi susieti savo ateities su Birštonu? Ar čia galima atrasti tai, ko reikia jaunam ir perspektyviam žmogui?

Ir tai visiškai normalu. Nematau prasmės išlaikyti visus čia. Tai nėra didelis miestas, ir dar kurortas, tad normalu, kad čia daugiausiai dėmesio buvo ir bus skiriame turizmui. Džiugu matyti, kad pastaraisiais metais viskas sparčiai vystoma miesto infrastruktūra, pramogų sritis. Miestelis ėmė aktyviau reklamuotis, ir to rezultatas – akivaizdžiai didesni lankytojų srautai. Matosi, kad daug dirbama siekiant ne tik pritraukti, bet ir patenkinti atvykstančiųjų poreikius. Kaip dėl to jaučiasi Birštono gyventojai – džiūgauja ar jaučiasi užmiršti – reikėtų kalbėti atskirai.

Tačiau vis tiek mes nepastatysime Birštone universiteto, mokslinių laboratorijų, gigantiškų prekybos centrų, pramogų arenų ir pan. Jaunimo kraustymasis į didmiesčius – įprastas procesas, Birštonas – ne išimtis. Darbo vieta, manau, yra vienas iš esminių dalykų pasirenkant gyvenamąją vietą. Bet nepamirškime, kad nebūtinai reikia ieškoti galimybių, jas galima kurti. Jauni žmonės gali patys kurti savo verslą. Viliuosi, kad tai yra palaikoma Birštono savivaldybėje.

Pati niekada neišbraukiau Birštono iš savo planų. Nors jau aštuonerius metus gyvenu Vilniuje, visi mano draugai ir pažįstami žino, iš kur esu kilusi. Man visam laikui įstrigo mokytojos O.Silevičienės pasakyti žodžiai, kad mes esame savo miesto ir šalies ambasadoriai. Aš beveik kas savaitę sulaukiu žinučių su klausimais apie Birštoną, ypač šiltuoju metų periodu: ką čia veikti, kur apsistoti, kur pavalgyti… Pastebiu Birštone ir didmiesčio atgarsių: atvežami filmai, spektakliai, koncertai, tačiau man norisi, kad būtų išlaikytas ir neužmirštas kurorto unikalumas.

 

Esi kūrybinga, aktyvi jauna asmenybė. Ar niekada nekilo mintis emigruoti iš Lietuvos, mokytis ar dirbti kitose šalyse?

Emigracija manęs niekada per daug nežavėjo ir netraukė. Esu turėjusi idėjų studijuoti ar stažuotis užsienyje, tačiau niekada rimtai nesvarsčiau galimybės apsigyventi svečioje šalyje. Žinoma, turiu kelias svajones pagyventi svetur kelis mėnesius, nes tikrai yra vietų, kuriose norėčiau pasisvečiuoti ilgiau, ne tik pailsėti, bet ir susipažinti su kita kultūra, įdomiomis vietovėmis. Turiu įvairių pavyzdžių: nemažai draugų po studijų sugrįžo atgal į Lietuvą, yra giminaičių, gyvenančių užsienyje ir neplanuojančių grįžti į gimtinę. Ir vieni, ir kiti yra savo gyvenimo savininkai, todėl tai jų pasirinkimas. Man tik labai gaila, kad yra išvykusių, kurie grįžę į Lietuvą aplankyti giminaičių ar draugų, ima intensyviai lyginti Lietuvą ir užsienio šalį, pašiepia ir išsižada gimtinės. Šia tema galėčiau diskutuoti ilgai. Žinoma, kai kuriose užsienio šalyse gali uždirbti kur kas daugiau net užimdamas žemesnes pareigas, nereikalaujančios išsilavinimo, taip pat palankesnės sąlygos šeimoms, jaunimui. Tai vilioja. Manau, visi žmonės siekia komfortiško gyvenimo, tai natūrali prigimtis,instinktas. Aš asmeniškai tikiu, kad ir savo valstybėje gali susikurti patogias gyvenimo sąlygas, galbūt tai užtruks ilgiau, bet siekdamas savo tikslo, įgyji ir kitų savybių, išmoksti labiau vertinti daugelį dalykų. 

.

 

Ir pabaigai…

 

Šiuo interviu man norisi pasidalinti savo patirtimi, įkvėpti miesto jaunimą aktyviai ir ryžtingai mokytis, drąsiai svajoti, nemanyti, kad tik didmiesčių mokiniai turi galimybes „prasimušti“. Mes unikalūs savo nuoširdumu, o to šiais laikais trūksta. Manau, kad pagrindiniai sėkmės elementai yra iniciatyvumas ir entuziazmas. Daugelis nori visko ant lėkštutės. Bet gali nutikti taip, kad gausite tik tuščią lėkštę. Kadangi šį leidinį skaito tėveliai, duosiu patarimą – palaikykite savo atžalas, net kai jie pasidalins keistai skambančiomis idėjomis. Mano gyvenimo patirtis parodė, kad svajoti verta, nes svajonės turi savybę pildytis.

Nuotraukos autorė – Aistė Kirsnytė.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close