home Laisvalaikis Redaktoriaus savaitė. Iš tikrųjų, kaip dažnai džiaugiamės akivaizdžiais, saulės šviesa apšviestais darbais ir kaip retai giriame nematomus, bet daug sunkesnius darbus.

Redaktoriaus savaitė. Iš tikrųjų, kaip dažnai džiaugiamės akivaizdžiais, saulės šviesa apšviestais darbais ir kaip retai giriame nematomus, bet daug sunkesnius darbus.

Nuostabus jausmas vakare sėdėti lauke ant suoliuko arba ant kėdės prie plataus lango ir stebėti už miško viršūnių ar namų stogų besileidžiančią saulę. Tą saulę, kuri mūsų pasaulį džiugino ir šildė visą dieną. Tą saulę, kuri vos kelioms akimirkoms neria pailsėti, užleisdama vietą blankiai bei šaltai žvaigždžių, o kartais ir mėnulio šviesai.

 

Turbūt dėl to ir gera prisėdus žvelgti į besileidžiančią saulę, nes ne tik saulė, bet ir mes patys, per dieną išvargę nuo darbų bei rūpesčių, ruošiamės keliauti į pūkais išklotą poilsio šalį. Iš tikrųjų, jeigu suskaičiuotume, kiek kartų per savo gyvenimą ramiai sėdėdami vakarais palydime saulę ir kiek kartų ją pasitinkame rytais, paaiškėtų, kad pavargusią saulę mylime labiau. Antai, kiek kartų kieno nors glėbyje stebėjome ją besileidžiančią ir kiek kartų raukėmės žvelgdami į ją kylančią. Keista... Saulę, atnešančią dieną ir išlaisvinančią pasaulį iš tamsos bei šalčio, mes netgi peikiame. Tuo tarpu tą saulę, kuris mus apleidžia, mylime ir ja grožimės.

 

Iš tiesų – gal ir nieko keisto, kad mylime tik tada, kai jau atliktas darbas. „Dvylikos kėdžių“ principas „Pinigai – ryte, kėdės – per pietus“ čia jau nebeturi galios. Saulei dėkojame ne už tai, kad pakilo, bet už tai, kad pakilusi mus šildė visą dieną. Kartais netgi nesusimąstome, jog brėkštantis debesuotas rytas nėra tik apniukęs rytas. Kiekvienas rytas yra toks pats. Saulė pakyla kiekvieną rytą ir kiekvieną rytą ji šviečia. Tik kartais jos nematome per debesis. Ir tuomet net nebandome įvertinti sunkaus jos darbo. Juk šviesa ir dalelė šilumos ant mūsų nusileidžia net per storus, saulę dengiančius debesis.

 

Iš tikrųjų, kaip dažnai džiaugiamės akivaizdžiais, saulės šviesa apšviestais darbais ir kaip retai giriame nematomus, bet daug sunkesnius darbus.

 

Už ką turėtume dėkoti kasdienei duonai? Ar prekybos centrui, ar savo darbdaviui, už kurio mokamą darbo užmokestį galime tos duonos nupirkti? O gal tam pilkam žmogui, kuris duonos kepykloje į krosnį pašauna tešlos kepalėlį? Nereikia nė bandyt ieškoti svarbiausio žmogaus šioje duonos kelionėje į mūsų rankas. Kartais pigesnė, kartais brangesnė duona mus pasiekia nukeliavusi ne tik ilgą kelią, bet ir pakeliui perėjusi per keleto įvairių „pilkų“ žmonių rankas. Pirkdami duoną, matome tik jos išvaizdą, jos pakuotę, bet niekada nematome žmonių, kurie prisidėjo prie to, kad duona pasiektų mūsų rankas. Rodos, tai – tik „biznis.

 

Ne, tai daugiau, tai – ilga grandinė, kurios trūkstama bent smulkiausia grandis nutrauktų visą procesą. Kelią į sotumą.

 

Dažnai neįvertiname, kad netgi žodis, kuris atkeliavo iki mūsų per spaudą ar radijo bangomis, gimė ne vieno žmogaus, o grupės žmonių pastangomis. Pradedant nuo to pirmojo, dėl kurio šis žodis ir buvo parašytas.

 

Pasaulis tarpusavyje yra susijęs ypač ilgomis grandinėmis, kurių vienai nutrūkus ir realiame gyvenime atsiranda daug nepatogumų – tenka ją taisyti, trumpinti, ilginti, keisti bei grąžinti į vietą. Viskam reikia laiko, na, ir žinoma, kokybiškų grandinės dalių. Tų dalių, kuriomis visada gali pasitikėti.

 

Savo gyvenimo laimę irgi tuo kuriame – pasitikėjimu ir darniu darbu dėl bendro tikslo, kad ne tik duona, bet ir bet kuris maistas žmogui bei žmogiškumui būtų pristatytas kokybiškas ir, svarbiausia, laiku.

 

Laimė nėra iš dangaus nukrentantis stebuklas. Jos siekiame savo darbais, tikslais bei aplinkinių žmonių padedami. Dažnai nepastebime, kad netgi kuriant šeimą aplink zuja visas būrys „pilkų“ žmonių, kurie dalyvauja toje pačioje mūsų „laimingo gyvenimo“ kūrimo grandinėje. Ir kiekvieno jų indėlis yra didesnis arba mažesnis.

 

Kiekvienas pasakytas žodis, padrąsinimas, pastaba, patyčia, o kartais netgi tyla, turi įtakos mūsų „laimingam gyvenimui“ – mūsų duonai. Maistui, be kurio neišgyventume. Maistui, nuo kurio skonio bei kokybės priklauso ir mūsų savijauta.

 

O mes dažnai neįvertiname tų „pilkų“ žmonių, kurių pagyrimai, padrąsinimai ir patarimai atvedė į teisingą kelią. Kartais užtenka tik vieno žodžio, kuris mūsų duonai suteiktų tikrą, gardų skonį. Tačiau dažniausiai džiaugiamės ne vienu paprastu žodžiu, o visa tirada pagyrų. Prašmatnia prekės etikete, kurioje surašyta ne tik nepriekaištinga kokybė, bet nupasakotas ir skonis. Valgome beskonę duoną ir įsivaizduojame, kad jos skonis toks, kaip parašytas etiketėje.

 

Matome tik spalvotą kaukę ir net nesusimąstome, kokį vaidmenį suvaidina po ja pasislėpęs aktorius, o ne pati kaukė.

 

Matome tai, kas spalvota, apšviesta ryškiais spinduliais, ir nematome to, kas vyksta nusileidus saulei. Nematome, kiek pastangų reikia, kad saulė patekėtų. Nematome, kiek pastangų reikia, kad duona būtų iš tikrųjų skani, nematome, kiek „pilkas“ žmogus įdeda laimės į mūsų gyvenimą. Nematome ir to, kiek patys esame pasirengę prisidėti prie savo gyvenimo. Nematome, nes visada džiaugiamės tik padarytu darbu – iškepta duona. Džiaugsmą ir laimę pastebime tik tada, kai saulės šviesa jau blėsta. Tačiau niekada to nepastebime, kai saulė dar tik kyla. Neįvertiname, kad reikia džiaugtis brėkštančia aušra, kuri išvaro tamsumas.

 

Reikia džiaugtis pradžia. Pradžia, kuri suteikia galimybę pasiekti pabaigą.

 

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close