Birštone viešėjo „Misija Sibiras 2017“ dalyvė

Kovo 23-ąją Birštone viešėjo „Misija Sibiras 2017“ dalyvė Raminta Kėželytė. Dieną ji susitiko su Birštono gimnazijos bendruomene, o vakare dalyvavo pokalbyje „Vytautas Mineral Spa“ bibliotekoje. Gaila, kad dėl informacijos stokos renginyje nedalyvavo vyresnės kartos kurorto gyventojai, dar puikiai menantys tremties metus ir jaunimo aplankytas vietoves.

Raminta pasakojimo pradžioje pabandė atsakyti į dažnai iškylantį klausimą: „Kodėl jaunimas važiuoja į Sibirą, tvarko kapines, juolab kad tai sunki ir varginanti kelionė?“

Pažinti savo istoriją

Kad tai ne paprasta pažintinė kelionė su nuotykiais ir jaunimo laužais, aišku būna dar per atranką. O kodėl buvo sumanyta rengti tokius ištvermės žygius, atsakymas gana paprastas – įrodyti, kad ir jaunimas sugeba atrasti istoriją, svarbią vyresniajai kartai, aplankyti tas vietas, apie kurias daugelis yra girdėjęs tik iš artimųjų pasakojimų. Galų gale – tai didelis išbandymas, savęs nugalėjimas, viso gyvenimo iššūkis…

„Dažnai vyresnieji kalba apie tai, kaip svarbu išsaugoti istoriją, kad jaunimas jos nežino. Ši misija – tai įrodymas. Kai aplankome tas vietas Sibire, amžino įšalo žemėje, kur gyveno tremtiniai, turime galimybę patys pamatyti ir prisiliesti prie tos istorijos. Apsilankę apleistose kapinėse, kur ilsisi tremtinių palaikai, mes turime galimybę prisidėti prie istorijos išsaugojimo, atnaujinti kapines, pastatyti kryžius. Ir tai nepaprastas jausmas. Jei ne mes, jei ne čia ir dabar, tos kapinės būtų apskritai išnykusios, nebūtų žinomos. Visa tai, ką teko pamatyti ir patirti, yra labai stiprus emocinis išgyvenimas, sukrečiantis labiau negu šimtą kartų išgirsti pasakojimai“, – sakė Raminta.

2017 metais jaunimo pilietinis projektas, misija į lietuvių tremties vietas Sibire vyko jau 13 kartą. Per šiuos metus buvo surengta 16 ekspedicijų, sutvarkyta 140 kapų. Svarbi ne tik pati ekspedicija, bet ir dalijimasis įspūdžiais, pasakojimas apie patirtis kuo didesnei auditorijai žmonių, Kaip paminėjo ekspedicijos dalyvė Raminta, tik 2016 m. buvo surengta 300 pristatymų. Mokiniams ir jaunimui pasakojama trėmimų istorija, aiškinama, kodėl reikia vykti ir tvarkyti kapines.

Daugelis susitikimuose su ekspedicijos dalyviais pirmą kartą išgirdo, kad ir dvejų metų vaikas galėjo būti banditas, dezertyras, smogikas, nacionalistas ar kitoks nusikaltėlis, kaip buvo įvardijama sudarytose bylose. Vaikai buvo tremiami kartu su suaugusiaisiais, verčiami badauti ir dirbti sunkius darbus. Į Sibirą buvo tremiami ne tik nelojalūs tarybų valdžiai, bet ir šviesuomenės žmonės, išsilavinę, taip užkertant kelią siekti Lietuvos nepriklausomybės ar pasipriešinti okupantams. Vienas toks šviesuolis – buvęs Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis.

Kas buvo tremtiniai tarybų valdžiai? Pigi darbo jėga, neturinti jokių teisių, jokių reikalavimų.

Norinčiųjų vykti į ekspediciją – daugėja

Misijos dalyvė pasakojo, kad 2017 m. norinčiųjų vykti į ekspediciją buvo apie 12 tūkstančių, nors vietų skaičius labai ribotas – tik 16. Taigi, atranka buvo didžiulė. Tarp laimingųjų pakliuvo žmonės ne tik fiziškai tvirti, ištvermingi, bet ir mokantys bei sugebantys dirbti komandoje, padėti vieni kitiems atsidūrus sudėtingose situacijose. „Suformavus komandą, vyksta paruošiamieji darbai „Ištark, išgirsk, išsaugok“.Tai – visų į Sibirą ištremtų žmonių pavardžių skaitymas, kuris vyksta be pertraukos, kol perskaitoma garsiai 20 tūkstančių pavardžių. Tada būna toks momentas, kai iš statistikos lygio pereinama į asmeninį lygmenį. Ši akcija suteikia tragedijos masto suvokimą. Dar vienas iš pasiruošimo etapų yra kryždirbystė. Juk ekspedicijos dalyviams viską reikia atlikti patiems. Taip pat teko susitikti ir bendrauti su tremtį išgyvenusiais žmonėmis, kurie pasakojo ne tik apie patirtus išgyvenimus, bet netgi ranka nubraižė kai kurių vietovių žemėlapius…

Po kapines vaikščiojo karvės

Simboliška, kad į ekspediciją jaunimas išvyko liepos 17-ąją, kai minima Lietuvių vienybės diena. Pirmiausia kelionė traukiniu į Maskvą, o po to – lėktuvu į Irkutską.

Pirmosios aplankytos kapinaitės buvo Gadalėjuje, Tai dar veikiančios kapinės, tačiau gana apleistos, tvoras išvertusios jose ganosi karvės. Žinoma, keista ir nesuprantama mums, bet tuose kraštuose tai jau įprasta. Čia ir buvo pirmoji darbo vieta, kur ekspedicijos nariai pradėjo savo misiją.

Ekspedicijos dalyviai neplanuotai užsuko į Tulūnos kapines, kurios prieš dešimtmetį buvo sutvarkytos, bet dabar vėl apleistos, kryžiai išvirtę ar išversti.

Jevdokimove irgi laukė apleistos, mišku užžėlusios kapinės, kuriose buvo ką veikti visai komandai – teko iškirsti mišką ir išvalyti kapinaites, pastatyti kryžius.

Lietuviai minimi geru žodžiu

Raminta pasakodama džiaugėsi, kad sutiko daug gerų žmonių, kurie mielai padėdavo, netgi kviesdavo pernakvoti, tačiau komanda visada įsirengdavo stovyklavietę netoli kapinių, kad būtų taupomas brangus laikas. Be to, teko sutikti ir lietuvišką kilmę turinčių žmonių, kurių vienas iš tėvų buvo lietuvis. Sako, kad žmonės mielai dalijosi prisiminimais apie lietuvių darbštumą ir dainingumą. Jau tiek metų praėjo nuo tremčių, bet šios savybės lietuvius išgarsino, jie pelnė pagarbą.

Nuo Jevdokimovo kelias per miškus vedė į Algatujų, į kurį ir vietiniai gyventojai eina gana atsargiai. Mat Sibiro miškuose galima sutikti meškų, tad komandą šiuo keliu palydėjo vietinis medžiotojas su šunimi. Kaip sakė Raminta, ekspedicijos dalyviai buvo apmokyti, ką reikėtų daryti, jeigu savo kelyje netyčia susidurtų su meška. Bet, laimei, toks pasimatymas neįvyko, nors sako, kad medžiotojas pėdsakus pastebėjo.

Įdienojus žygeivius pradėjo alinti saulės spinduliai ir senkantis vanduo.

Kai ekspedicija keliavo link Algatajo, viešpatavo patys didieji karščiai. Gerai, kad nesutiko meškos ir nepuolė uodai, tačiau sekino troškulys, trūko geriamojo vandens.

Vis dėlto vakarop po kone devynias valandas trukusio žygio „Misija Sibiras’17“ pasiekė tikslą – žengė į kadaise lietuvių tremties vieta tapusį senąjį Algatujų. Atvykėlius sukrėtė sudegusių kapinių vaizdas, kai iš kryžių buvo likę tik nuodėguliai. Šias miške esančias kapines, kaip ir mišką, buvo nuniokiojęs gaisras. Miškas atžėlė, o kryžiai liko dūlėti.

Padėjo ranka pieštas žemėlapis

Pasak Ramintos, „Misija Sibiras 2017“ komanda džiaugėsi, kad turėjo iš atminties ranka braižytą žemėlapį, kuris ir padėjo rasti šias kapines. Kaime iš vieno gyventojo gavę medienos, ekspedicijos dalyviai pastatė 3 kryžius ir aptvėrė teritoriją tvorele.

„Kai aplankome tas vietas, kuriose gyveno tremtiniai, turime galimybę patys pamatyti ir prisiliesti prie istorijos, o aplankę ir sutvarkę kapines, kuriose palaidoti tremtiniai, mes turime galimybę prisidėti prie istorijos išsaugojimo. Ir tai labiausiai pajuntame, kai po sunkaus darbo galime pasidžiaugti, kad tai, ką padarėme, yra vertinga, padeda išsaugoti mūsų šalies istoriją, žmonių atminimą. Patyrėme tikrai labai dideles emocijas, kai tradiciškai susikabinome rankomis ir sugiedojome himną. Jei ne mes, jei ne čia ir dabar, tos kapinės būtų apskritai išnykusios“, – sakė Raminta.

Per šią misiją šešiolika jaunuolių sutvarkė ne tik Gadalėjaus, Jevdokimovo ir Tulūno, Algatujo kaime esančias kapines, bet ir Kamenkos, Porogo, Viesolyj lietuvių amžinojo poilsio vietas, susitiko su žmonėmis, kurie dalijosi prisiminimais. Beje, kai kurios kapinės buvo įrengtos ant didelių skardžių, tad laukė sunkus darbas – teko išpjauti medžius, genėti šakas, o vėliau supjausčius į gabalus ridenti ne į šlaito apačią, bet į viršų, kad būtų išsaugotos tvorelės. Kaip tik čia lietuvių komanda iškėlė valstybinę vėliavą, sugiedojo Lietuvos himną ir paliko vėliavą plevėsuoti. Kaip mažą dalelę Lietuvos tiems, kas negrįžo…

Raminta Kėželytė pažymėjo, kad ekspedicijos dalyviai visada mielai jie lankosi mokyklose, organizacijose bendruomenėse, kad papasakotų mūsų šalies istoriją, prisimintų tuos, kurie negrįžo, kaip jie kentėjo, mylėjo ir gyveno toli nuo tėvynės.