home Gynyba Karinių jūrų pajėgų šauktinių įspūdžiai ir pasirinkimas po tarnybos likti kariuomenėje

Karinių jūrų pajėgų šauktinių įspūdžiai ir pasirinkimas po tarnybos likti kariuomenėje

Šalia Baltijos jūros dislokuotas vienas mažiausiai šauktinių turintis dalinys išsiskiria savo jaukumu – vos 45 karius teturinti Karinių jūrų pajėgų (KJP) Logistikos tarnybos Apsaugos kuopa pasibaigus tarnybai vienas kitą pažįsta ne prasčiau nei jų šeimos nariai. Čia susirinkę motyvuoti jaunuoliai – beveik 90 proc. tarnybą čia  atlieka savo noru arba išreiškę pirmumo teisę. Likus kelioms savaitėms iki iškilmingos išlydėjimo į atsargą ceremonijos, šauktiniai vieningai teigia, kad devyni mėnesiai griežtos disciplinos ir išmoktų pamokų sėkmingai persikels ir į civilinį gyvenimą. Tiesa, palikti kariuomenės jaunuoliai nežada – net 27 iš jų išreiškė norą savo karjerą tęsti profesinėje karo tarnyboje.

 

Logistikos tarnybos Apsaugos kuopos kariai turėjo unikalią galimybę pabūti tiek sausumiečiais, tiek jūreiviais. Šios kuopos kariams yra pavesta saugoti ir ginti sausumoje išdėstytų Karinių jūrų pajėgų padalinių karines teritorijas ir infrastruktūros objektus. Žaliu, miškuose pritaikytu maskuotis kamufliažu, jaunuoliai vilki kasdien vykdydami jiems paskirtas užduotis. Mėlynos spalvos uniforma – kol kas ne kasdieniai, o reprezentaciniai rūbai.

 

Kariai baigė ne tik bazinį kario įgūdžių, bet ir jūreivio kursus, išmoko išgyventi miške bet kokiu sezonu ne tik saulei kepinant, bet ir lyjant lietui, įgijo būtinų pradinių žinių, reikalingų tarnybai Karinių jūrų pajėgų laivuose, lankėsi įvairių tipų KJP laivuose. Išplaukę į jūrą, praktiškai susipažino su bendra karinio laivo organizacija ir turėjo galimybę stebėti laivo mokymus jūroje.

 

Likus vos mėnesiui iki išleidimo į atsargą ceremonijos, pakalbinome du sėkmingai pasirodžiusius tarnybos metu ir toliau ketinančius tęsti karjerą Karinėse jūrų pajėgose šauktinius.

 

Antrojo Apsaugos kuopos būrio vadė leitenantė  Emilija Radavičiūtė negailėjo gerų žodžių šauktiniams: ,,Vyr. šaulys jaunesnysis jūreivis Mindaugas Stulginskas – labai iniciatyvus, geranoriškas, pasižymėjęs sumanumu šauktinis, dalyvauja visuose įmanomuose renginiuose: tiek skirtuose nuolatinę privalomą karo tarnybą vykdantiems kariams, tiek civiliniame gyvenime, vaikšto pėsčiųjų žygius – rugsėjo mėnesį sėkmingai įveikė 22 km atstumą pėsčiųjų žygyje „Mažoji Lietuva“, skirtą pažymėti didingą Mažosios Lietuvos istoriją.“  Mindaugas ketina likti Apsaugos kuopoje ir yra pasiruošęs įgytas žinias pritaikyti ateinantiems šauktiniams mokyti, sieks skyriaus vado pozicijos. Granatsvaidininko j. jrv. Algirdo Paulausko nebaugina jūros liga – jis savo ateitį sieja su kariniais laivais. ,,Algirdas – protingas, sumanus, puikiai vykdo tarnybą, vadų teigiamai vertinamas karys, domisi informacinėmis technologijomis“, – teigė būrio vadė.

Kaip nusprendėte tarnauti kariuomenėje? Ar patys pasirinkome tarnybą Karinių jūrų pajėgų Logistikos tarnybos Apsaugos kuopoje?

Mindaugas. Į kariuomenę atėjau savo noru. Kadangi gyvenu Klaipėdoje, man patogiausia buvo rinktis tarnybą LDK Butigeidžio dragūnų batalione arba Palangoje. Tarnauti atėjau būdamas 25-erių. Daug darbų turėjau, dirbau ir užsienyje, tačiau seniai planavau tapti kariu. Mano tėvas tarnavo Karinėse jūrų pajėgose, jis dažnai mane skatindavo pasirinkti tokį pat kelią. Dabar jo nebeturiu, tačiau turiu jo nuotraukų laivuose. Šeima mane visokeriopai palaiko, draugė taip pat reaguoja puikiai. Iš artimųjų neteko girdėti jokių atkalbinėjimų. Žinojau iš draugo, kad Palangoje yra dislokuota kuopa, tačiau jokios informacijos daugiau nežinojau. Didžiausias pliusas – tarnyba arti namų.

Algirdas. Aš pats pasirinkau Karines jūrų pajėgas. Tiksliai nežinojau, kurioje vietoje dislokuotas mūsų dalinys, tačiau girdėjau labai gerų atsiliepimų. Brolis gana skeptiškai žiūrėjo į mano pasirinkimą. Daug negalvojęs užsirašiau ir laukiau tos dienos. Buvau tikras, kad turėsiu tarnauti, ir pasinaudojau savo noru ateinantiems teikiama galimybe rinktis tarnybos vietą. Daug kas man sakė, kad pasisekė, jog tarnausiu Palangoje.

Gal girdėjote kokių mitų apie kariuomenę?

Algirdas. Iš tikrųjų dar išlikusi mintis, kad čia yra armija, ne kariuomenė. Daug kam pamini, kad tarnauji ar žadi eiti, ir visiems likęs toks senovinis stereotipas. Iš tikro labai daug kas yra pasikeitę.

Mindaugas. Daug kas sakė, kaip čia persilauši? Bet to visiškai nėra. Dabar reikia eiti tarnauti, atnešti savo indėlį. Viskas tik į naudą.

Kaip sekėsi adaptuotis kariuomenėje? Su kokiais iššūkiais susidūrėte?

Mindaugas. Pirmosiomis dienomis buvo sunkiausia įsijungti į komandinį darbą, įprasti prie dienotvarkės. Ankstyvas kėlimasis man buvo įprastas. Žinoma, rytinės mankštos civiliniame gyvenime šeštą ryto nedarydavome, tačiau ji padeda visą dieną jaustis žvaliai.

Algirdas. Nežinojimas vertė pergalvoti savo elgesį. Pavyzdžiui, visi vengdavome eiti į vadų kambarį, nes buvo sunku įsisavinti pačią užėjimo procedūrą.

Mindaugas. Pradžioje jaučiau, kad su kai kuriais žmonėmis nesutarsiu, nemėgau jų, o šiuo metu jie man geriausi draugai. Turbūt tas ir buvo sunkiausia, kad nieko nepažįsti, bet galvoji, kad jis toks ar toks, o vėliau paaiškėja, kad jie – labai šaunūs žmonės.

Algirdas. Pati esmė – čia labai maža kuopa. Nori nenori, bet būsi pabendravęs ir susipažinęs, negalėsi jo atstumti, nes kiekvieną dieną jį matysi. Lengviau suvaldyti nedidelį kiekį žmonių. Mes jau tuos nesutarimus ,,perlipome“.

Kokie jausmai likus mėnesiui iki tarnybos pabaigos?

Algirdas. ,,Rauna“ stogą. Lyg ir smagu, visgi paskutiniai momentai, bet kai pagalvoji, kad su kai kuriais nesusitiksi... Pažiūri į viską iš šono. Prabėgo viskas kaip mėnuo.

Mindaugas. Laikas labai greit prabėgo čia. Lyg tik vakar buvome susitikę Karo prievolės ir komplektavimo centre Vytauto g. 5, o dabar jau viskas. Tuoj bus pabaiga.   Esu įsitikinęs,  kad  kiekvienas savo kailiu turi patirti, ką reiškia kariuomenė. Buvo daug stereotipų, bet pamačiau, kad taip nėra. Tai turi suprasti ir kiti. Iškart pasikeistų požiūris.

Algirdas. Mano brolis kategoriškai žiūri į tai, o dabar jis negali patikėti, kad mes miške savaitę gyvename.

Ar buvo lūžio momentų tarnyboje?

Algirdas. Man vieną kartą buvo pačioje pradžioje, po pratybų pradėjau svarstyti, ką aš čia veikiu. Vėliau pagalvojau, pasėdėjau, permąsčiau viską, ir tai baigėsi.

Mindaugas. Pratybų metu vieną kartą. Tuomet dar pagalvojau, kad teks dar kęsti visa tai, bet išsimiegojęs atsikėliau kitomis mintimis. Būna pikta, kai kažkas kažką padaro ir niekas neprisipažįsta. Tuomet kaltę prisiima tie, kurie nėra kalti. Vadas supranta, kad ne jis kaltas. Apskritai, labai skiriasi savo noru ir priverstinai atėję šauktiniai. Yra karių, kurie ,,ieško“ ligų.

Algirdas. Turime vieną pavyzdį. Karys buvo prieš kariuomenę, nenorėjo čia tarnauti, daug neigiamų minčių turėjo. Dabar jis liks tarnauti profesinėje karo tarnyboje.

Mindaugas. Yra ne vienas, kuris galbūt ne neigiamai, bet pasyviai į viską reagavo. Dabar jie jau yra apsisprendę likti. Žmonės čia pradėjo keistis.

Kokius pokyčius asmeninius pokyčius identifikavote?

Mindaugas. Mano visas gyvenimas, užsiėmimai dabar turi būti susiję su kariuomene arba sportu. Anksčiau, būdavo, irgi sportavau. Dabar jau ir grįžęs į namus ieškau kamufliažinių daiktų ir rūbų. Su kai kuriais draugais natūraliai atitolom, aš jau žinau, kad mūsų interesai jau nesutaps. Daug kas klausia: ,,Papasakok, kaip tau ten sekasi?“, o aš negaliu į tai atsakyti. Nenoriu plačiai pasakoti, nes jie to nesupras.

Algirdas. Man į namus grįžus trūksta dienotvarkės. Atrodo, kad turi tiek daug laisvės ir nežinai, ką su ja daryti. Vėl trūksta disciplinos. O ir sąlygos čia labai geros, dažnai sportuojame, žaidžiame krepšinį.

Mindaugas. Sąlygos tikrai labai geros. Net neturėčiau, ką blogo pasakyti, aprūpinimas geras. Žinome, kad viskas tobulėja. Augame kartu su kariuomene.

Algirdas. Čia ir maistas labai skanus. Aš realiai namuose taip nevalgau, kaip čia – yra ir įvairovė, ir skanu. Gauname užkandžių. Kad būtų nevalgomas ar neskanus maistas... nėra taip. Mes atėjome tarnauti, tai jau buvo naujas meniu (nuo gegužės 1 d. padidinti maistpinigiai, pakeistas meniu – aut. past.). Prieš tai girdėjau gandą, kad teks valgyti ,,kempiniuką“ (omletas – aut. past.), tačiau kai mes tarnavom jo nebebuvo.

Mindaugas. Jaučiasi, kai pamainos pasikeičia, gal kažkuri virėja skaniau padaro tą patį valgį, tačiau ir kitų pamainų metu skanu. Mes nežinom, koks buvo senas meniu. Tiesa, kartais vakarienė galėtų būti gausesnė, tačiau dažnai kažkas kažko nevalgo, pasidalinam maistą.

Algirdas. Kadangi pas mus vegetarų nėra, tai nėra poreikio ir turėti vegetarišką meniu.

Liko mėnuo iki išleidimo į atsargą ceremonijos. Turbūt sunku patikėti, kad taip greit prabėgo laikas?

Mindaugas. Tikrai sunku. Jei esi savaitgalį paleistas namo, tai jau sekmadienį ,,dėliojiesi“ valandas – tada ir tada jau važiuosiu atgal į kuopą. Kiekvieną savaitgalį tas pats. Kai jau baigsime tarnybą kariuomenėje, bus sunku reabilituotis į civilinį gyvenimą. Nereikės sekmadienį niekur važiuoti, nereikės keltis anksti. Tikrai keista pagalvoti, kad 33 dienos teliko.

Algirdas. Tas ir keisčiausia, kad tik atėjus buvo tokių žmonių, kurie labai mėgsta skaičiuoti laiką ir taip nugirsti, kad liko tiek ir tiek dienų. Dabar pažiūri, kad liko 33 dienos. Čia nieko nebeliko. Ateina suvokimas, kad pabaiga jau čia pat. Ir norisi, ir nesinori, paliksi čia tiek žmonių, nebebus to kasdieninio chaoso.

Mindaugas. Draugus iš tikrųjų bus gaila palikti. Susibendravome kaip broliai. Šito bus gaila. Aišku, su kai kuriais bendrausim ir toliau, kai kuriuos greičiau pamiršim. Geriausia laiko išvis neskaičiuoti, tos dienos dar greičiau prabėga. Turime lentą, kurioje raudonu markeriu užrašyta ,,33“. Kiekvieną dieną, kai tarnyba keičiasi, vis kitą dieną užrašom.

Algirdas. Pradėjom tai daryti, kai liko 100 dienų.

Mindaugas. Mes su Algirdu kitaip žiūrim į kariuomenę. Nežiūrime, kad laikas greičiau prabėgtų. Kai turi tokį požiūrį į kariuomenę ir elgesys visiškai kitoks. Jei esi geras karys, nori viską geriau daryti. Nesinori nieko daryti atmestinai.

Algirdas. Turėjo būti ir pasiryžimas ateiti čia, užsirašyti pačiam ir nusiteikti teigiamai. Tada ir morališkai, ir fiziškai pasiruoši. Mums sakė, kad važiuosime į Ruklą, draugai prigąsdino, kad baisu ten. Nusiteikiau, kad būsiu ten tris mėnesius nežinomoje vietoje ir iškentėsiu. Kai mes važiavom, niekas man nepranešė, kad mes Bazinį kario įgūdžių kursą čia turėsim. Pamačiau, kad važiuojame link Palangos, jau apsidžiaugiau, visai kitaip nusiteikiau.

Mindaugas. Aš ir labai apsidžiaugiau, kad tarnausime šalia Klaipėdos – artimiesiems daug arčiau atvykti aplankyti.

Algirdas. Tai, kad artimieji gali atvažiuoti, yra labai didelis pliusas.

Kada artimieji gali atvykti?

Mindaugas. Šeštadienį ir sekmadienį, nuo pietų iki vakarienės. Tikrai laiko užtenka.

Algirdas. Pastebėjau, kad daug rečiau kas beatvažiuoja. Nebent atveža kariui trūkstamų asmeninių ar priemonių daiktų. Negalėčiau pasakyti, kada paskutinį kartą artimieji lankė karius, nebėra poreikio, susirandi ir čia draugų.

Mindaugas. Prisimenu, kai pradžioje pas mane atvyko artimieji, labai apsidžiaugiau. Buvo gaila, kai jie išvažiavo. Galvojau, kaip gera su saviškiais pabūti, pabendrauti, o dabar net nebeskatinu važiuoti. Nėra jokios nuoskaudos, jei savaitgalį ir negalime išvažiuoti į namus.

Žadate likti kariuomenėje?

Mindaugas. Taip, bus keista. Sunku pagalvoti, kad dabartiniai vadai bus mano kolegos. Iš skyrių vadų mokausi, galvoju, kaip pats elgsiuosi su šauktiniais, kaip juos motyvuosiu. Stengsiuosi būti ir vadu, ir draugu. Aišku, man dar viskas priešakyje. Dabar tikslas – tapti skyriaus vadu – jau ranka pasiekiamas. Žinoma, nesu iš tų žmonių, kurie nenori tobulėti.

Algirdas. Iš pat pradžių vystėsi mintys likti tarnauti laive. Įdomūs išplaukimai, priedai. Labai noriu pamatyti kitus uostus, tarnyba laive – įdomi ir nestandartinė veikla.

Kiek laiko žadate pailsėti?

Algirdas. Dvi savaites. Manau, tai – optimaliausias laikas.

Mindaugas. Aš taip pat, esu suplanavęs atostogas.

Gal turite patarimų būsimiems šauktiniams?

Mindaugas. Pirmiausia, žinoma, reikia tinkamai nusiteikti, tuomet ir tarnyba tampa lengvesnė.

Algirdas. Privaloma atsivežti gerą nuotaiką. Rasite čia naujų pažinčių.

Mindaugas. Kai yra motyvacija ir noras, visa tarnyba, visos pratybos yra lengvesnės. Tokių įspūdžių, kaip čia, daugiau niekur nepatirsi.

Ačiū!

Teksto autorėjrv. Akvilė Bertulė, Karinės jūrų pajėgos,  Karinių jūrų pajėgų nuotraukos   

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close