Konferencija Nemuno kilpų regioniniame parke

Kovo 27 dieną Nemuno kilpų regioninio parko direkcijos Birštono lankytojų centre vyko konferencija „Gamtos mokykla – kokia ji turėtų būti“.

Į ją atvyko Rūta Baškytė, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorė, Mindaugas Lapelė, Dzūkijos nacionalinio parko gamtos skyriaus vedėjas, Almantas Kulbis, Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro gamtinio ir ekologinio ugdymo skyriaus vedėjas, Talvydas Špiliauskas, Aukštadvario regioninio parko direkcijos vyr. specialistas, bei kiti į renginį pakviesti regioninių parkų specialistai.

Nemuno kilpų regioninio parko direktorė Dalia Križinauskienė pasveikino svečius, taip gausiai susirinkusius į Birštono direkcijos lankytojų centrą, palinkėjo gero ir įdomaus darbo.

Pranešimą „Gamtos mokyklos ir žalioji edukacija“ perskaitė R. Baškytė.

Gamtos mokyklos Lietuvos nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose sėkmingai veikia jau daugiau kaip dešimtmetį. Tačiau kiekviename regione specialistai pasirenka vis kitokias gamtos pažinimo formas, organizuoja ir praveda įvairius renginius. Kai kam gal kyla klausimas, kam gi reikalingos gamtos mokyklos? Juk ir paprastoje mokykloje mokiniai gauna žinių. Tačiau ne visi žino, kas yra mūsų šalies kraštovaizdis ir kuo jis ypatingas, nežino, kas yra laukinė gamta, nepažįsta ir nežino savo regiono gamtos vertybių ir gamtos paminklų. O galiausiai ne visi moka gražiai ir tvarkingai elgtis gamtoje. Kad vaikai suprastų ir vertintų, pažintų aplink vykstančius reiškinius, pažintų augalus, medžius ir paukščius, išmanytų jų gyvenimo būdą, reikia betarpiškai viską pamatyti ir pajausti. Gamtos mokyklos – tai mokinių ir jaunimo švietimas, gamtinių ir kultūrinių vertybių propagavimas, ekologinės savimonės ir tam tikro gyvenimo būdo bei pilietiškumo ugdymas.

R. Baškytė sakė, kad gamtos mokykla neturėtų dubliuoti bendrojo lavinimo mokyklos veiklos. Gamtos mokykla – tai visai kitoje erdvėje, gamtos prieglobstyje vykstančios pamokos, pažinimas paliečiant, užuodžiant, suvokiant, pamatant ir išgirstant, kas vyksta aplink mus. Tai bendravimas ne tik tarpusavyje, bet ir su mus supančia aplinka, su augalais, žvėreliais ir paukščiais.

Galimybės pažinti aplinką yra didelės, jeigu yra noras ir tikras mokytojas, kuris pats puikiai pažįsta gamtos objektus ir moka įtaigiai bei įdomiai turimas žinias perteikti vaikams.

Gamtos mokyklos savitumas – kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės pažinimas, gamtos ir kultūrinio paveldo vertybių pažinimas ir jų išsaugojimas, ekologinės pasaulėžiūros ir gyvensenos ugdymas.

Pasak R. Baškytės, tai galima pasiekti plėtojant švietėjišką veiklą kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės apsaugos srityje, skleidžiant žinias apie gamtos vertybes, jų išsaugojimo ateinančioms kartoms būtinumą, ugdant sąmoningus šalies piliečius, gebančius saugoti gamtos vertybes, unikalų, tik Lietuvai būdingą kraštovaizdį ir biologinę įvairovę.

Įdomų ir naudingą Mindaugo Lapelės, Dzūkijos nacionalinio parko gamtos skyriaus vedėjo, pranešimą „Gamtos interpretavimo panaudojimas gamtos mokyklų veikloje“ atidžiai išklausė visi konferencijos dalyviai.

Pasak pranešėjo, yra tokia profesija – rodyti savo kraštą.

– Nevarginkite žmonių žiniomis, tik uždekite smalsumo kibirkštėlę. Atminkite: daug žmonių žiūri, bet nemato, klauso, bet negirdi – padėkime jiems.

Visame pasaulyje pastebima, kad žmogaus ir gamtos santykiai darosi tolimesni ir ne tokie šilti. Vaikai taip pat netenka prigimtinio ryšio su gamta, nes daugiau laiko praleidžia sėdėdami prie kompiuterio. Jei vaikai praras tą ryšį, jie nekovos už gamtos išsaugojimą. Gamta ne tik vaikams, bet ir jų tėvams tampa kažkuo nesuprantamu ir pavojingu.

Tai kas gi tas gamtos interpretavimo panaudojimas? Kaip sakė M. Lapelė, interpretacija yra vienas iš bendravimo būdų. Gamtos interpretacija – tai specifinis gamtos mokslo ar su juo susijusių sričių kalbos perteikimas eiliniams lankytojams suprantamomis sąvokomis ir idėjomis. Tačiau tai turi būti daroma įdomiai ir patraukliai, sukeliant gamtos pamokų dalyvių smalsumą.

Almantas Kulpis, Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro gamtinio ir ekologinio skyriaus vedėjas pateikė pranešimą „Gamtinis ir ekologinis neformalus ugdymas: artimiausios ateities iššūkiai Lietuvoje“. Pranešėjas kalbėjo, kaip sudominti vaikus gamtos ir aplinkos pažinimu, kur turi vykti gamtos pamokos ir kas turi juos vesti į paslaptingą gamtos pasaulį.

Kauno marių regioninio parkos direkcijos atstovas skaitė pranešimą „Kauno marių regioninio parko direkcijos gamtos mokykla. Ekologinis švietimas: patirtis ir perspektyvos“.

Peržiūrėjus pranešėjų pateiktas skaidres apie gamtos mokyklos veiklą, darosi smalsu: čia tiek daug rimtų gamtos pažinimo klausimų pateikiama žaidybine forma, sudominant net ir pačius mažiausius. Gamtos mokyklą lankantiems vaikams rengiama edukacinė programa „Pamokos gamtoje“ (edukacija + atrakcija), kurios metu vaikai įtraukiami į nuotykių paieškas (Miegapelės programa): „Stebuklingo augalo beieškant“ (1 kmžygis per miškelį ir laukus), „Laumių takais“ (3 kmžygis) bei „Žiemos pėdsekiai“ (nuotaikinga ir žaisminga kelionė gamtoje). O kokios įdomios organizuojamos gamtos šventės: „Paukščių šventė“, „Lapų šventė“, „Grybų šventė“ ir kt.

Patirtimi dalijosi ir Kurtuvėnų regioninio parko programų vadovė Jurgita Bartkuvienė, mintis išdėstydama pranešime „Patirtis Kurtuvėnų regioniniame parke“. O Talvydas Šiliauskas iš Aukštadvario regioninio parko kalbėjo apie bendradarbiavimo su gamtos centru ypatumus. Jie turėjo ką papasakoti apie Kurtuvos žaliąją mokyklos, Jautmalkės gamtos centrą ir čia vykstančius renginius. Kam gi iš vaikų nesinorėtų sužinoti, ką senais laikais prasimanydavo piemenėliai, ganydami bandą, ką veikė vaikinai naktigonės metu? Anot pranešėjo, visi atvyksta su skirtingais tikslais, todėl kviečiami viską patirti, pamatyti, pajusti ir pabūti kartu gamtoje, pabūti jos dalimi. Gal tada geriau supras jos kalbą ir tai, ko iš mūsų, Žemės gyventojų, norima.

Paskutinio pranešimo metu interneto pagalba buvo susisiekta su Gražutės regioninio parko direkcijos vyr. specialistu Vytautu Eidėjumi, kuris labai įtikinamai pasakojo apie tikslinių grupių įtraukimą į gamtos mokyklos veiklą. Pasak Vytauto, galima nuveikti daug ir įdomių dalykų, į juos žiūrint kūrybingai. Su vaikais kalbama, išklausomi jų įspūdžiai apie tai, ką jie išmoko pamokoje ir ką suprato apie gamtą, ką pamatė, pajuto, suuodė ar paragavo. Juk ne kiekvienas net ir suaugęs žmogus pagalvoja, kas ką gamtoje valgo ir kodėl.

„Bet iš kur gauti lėšų programoms ir projektams įgyvendinti?“ – klausė pranešėjas. Ir pats atsakė, pasiūlydamas gana originalią mintį: „O ar tikrai reikalingi pinigai? Gal reikalingi žmogiškieji ištekliai?“

Gamtos mokyklos pinigų neuždirba, labai gerai, jei kas nors perveda tuos 2 proc. pajamų mokesčio. Tad reikia tikėtis entuziastų savanoriškos pagalbos. Visų pirma iš vietinių savanorių. Galima jų ieškoti ir per Europos savanorių tarnybos programą „Veiklus jaunimas“. Nacionalinės savanorystės programa pradedama vykdyti tik nuo šių metų, tad yra galimybė, kad jauni žmonės atvyktų 3-6 mėnesiams ir dalyvautų gamtos mokyklų veikloje, pagyvindami jas naujomis idėjomis.

Diskusijų metu buvo išsakyta daug įvairių nuomonių, pasidalinta patirtimi. Regioniniai parkai gyvuoja jau du dešimtmečius, tad ir pakalbėti apie gamtos  mokyklų veiklą, jų problemas ir kryptis seniai reikėjo.

Nemuno kilpų regioninio parko direktorė D. Križinauskienė ir vyr. specialistė aplinkosauginiam švietimui ir mokymui Ramutė Milušauskienė teigė, kad toks susitikimas su kitų regioninių parkų specialistais buvo labai naudingas ir padės ateityje gerinti darbą su vaikais, padės susidaryti vaizdą, kokia turi būti gamtos mokykla ir kuo turėtų skirtis nuo įprastinės. 

Stasė Asipavičienė