home Kultūra Romanas – filosofinė pasaka?

Romanas – filosofinė pasaka?

Kaip įsimintiniausias Kauno menininkas Donaldas Kajokas pripažintas už 2012 metais pasirodžiusį romaną „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys”. Jį skaitant galima gėrėtis ir žodžio skambesiu, ir sakinio ritmu, melodika. Tai romanas,  atveriantis sukauptos išminties klodą. Prienų Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos skaitytoja ANARSIJA ADAMONIENĖ kviečia susipažinti su kraštiečio romanu. „Und das sind Wunshe: leise Dialoge Taglicher Stunden mit der Ewigkeit“ R. M. Rilke   „Tai norai: valandų kasdienių tylūs / pašnekesiai su amžinybe.“ (R. M. Rilkė) – gal taip galėtume nusakyti mūsų kraštiečio rašytojo Donaldo Kajoko antrojo romano „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ (2012 m.) esmę. Anotacijoje skaitome: „Jame atpažįstami naujausio poezijos rinkinio „Kurčiam asiliukui“ ir pirmojo romano „Kazašas“ motyvai ir intonacijos. Trisdešimtmetis programuotojas Gabrielius Aušautas, po brolio žūties nutaręs dvasios ramybės ieškoti sename dvare, stūksančiame ežero pakrantėje, atsiduria tartum 18 šimtmečio atmosferoje, čia beveik nėra modernaus pasaulio pėdsakų. Kuriama unikali magiška erdvė, pro realybės plyšius spindi anapusybė, greta realių veikėjų būriuojasi nesybės. Savarankišku veikiančiu asmeniu, ko gero, laikytinas ir verčiantis „sąmonę lengvai haliucionuoti“ ežeras. Kasdienybę netrunka sudrumsti paslapting įvykiai, riba, skirianti esybes nuo nesybių, pasirodo, nėra neperžengiama. Patekęs į keisto gyvenimo sūkurį, Gabrielius mėgina įžvelgti labai paprastą civilizacijos ir brandumo luobą nusipurčiusią prasmę“. Kodėl man pasirodė, kad romanas panašus į pasaką? D. Kajokui pasaulis yra grožis, paslaptis, pilna netikėtų stebuklų. Pats didžiausias stebuklas pasaulyje – beribis savo siela žmogus, o tarp žmonių stebuklingiausia yra moteris, o gal vaikas su savo neįspėtomis galimybėmis, kuriose glūdi pasaulio ateitis. Pasaulio „mentalinė erdvė“ vystosi spirale, tam tikrais vis kitėjančiais pasikartojimais. Todėl ir romano kompozicijos principas yra kartojimas ir laipsniavimas. Romano dvi dalys: „Vasara. Ponia Em“ ir „Ruduo. Sodininkas“ pilnos pasikartojančių, bet emociškai stiprėjančių ar stiprinamų vaizdų, vis labiau šiurpinančių skaitytoją, ar vis labiau nervinančių begaliniu, atrodo, absurdu. Didysis provokatorius, mistifikatorius! – tyliai niršdama skaičiau keisčiausias fantazijas, netikėčiausius Gabrieliaus nuotykius tai požeminiame griūvančiame urve-menėje, tai giliausiame pelkės šulinyje, kur jis susitinka dvaro prosenelį grafą „Sudie“ ir gauna iš jo „žaliąjį sąsiuvinį“. Vienas už kitą keistesni veikėjai. Sodininkas Eliezaras, pasirodo, yra žydas, biblijinis Ahasveras, nors dvare tarnauja ir kaip ūkvedės, ir kaip šeimininkės, ponios EM, arba Augustės, gelbėtojas ir patikėtinis. Tai iš jo kišenės iškrenta kaip nematomas driežas „nesybė“, kurią jis vadina „dzebuku“ ir teigia, kad tai jis jam vadovauja, perspėja, liepia ir įsakinėja. Va, ar ne čia prasideda ir filosofija: juk kiekvienas turime savo „nesybę“ – „anattą“, kurio „mintimis ir kalbam“ (p. 19)?.. Tai gal mūsų protas, nuojauta? O gražioji ponia Em su „Nefertitės galvute ant rugio stiebo“ pasirodo esanti be galo tragiško likimo moteris, netekusi ar net pasmaugusi susprogdinto viešbučio griuvėsiuose savo sūnų ir praradusi atmintį; transo būsenoje, kurią sukelia rašytojo-šamano keisti ritualai, reinkarnuojasi į Mariją Magdalietę ir pasakoja apie Judo likimą: jo poelgius, nulemtus meilės tiesai ir laisvei, Kristui ir tėvynei. Ne mažiau mįslingas Jutos – biblijinės Juditos, žudančios ponią Em ir rašytoją Rojų Rudenį, paveikslas. Įsikalbėtas nėštumas, „pūpsantis pilvas“ netrukdo jai „šokinėti kaip ožkutei“, giedoti Dovydo psalmes hebrajiškai. Ji – ir virėja, ir įdomi pašnekovė, bet serga „narkolepsija“, nuo jos ir miršta. Ką gi autorius nori pasakyti šiais keistais ir stebuklingais, ir tragiškais, keistai sulipdytais paveikslais? Gal kad žmogus neaprėpiamas: ir stebuklingai gražus, ir baisus, kuriantis ir griaunantis, žudantis; ir vertas pasigėrėjimo, nuostabos, ir užuojautos, atjautos, pasigailėjimo? Na, o pasakojimai apie „nesybes“, arba „anattus“, virsta siurrealistiniais vaizdais. Antai Gabrielius, plaukiodamas po ežerą, virstantį pelke (turbūt simbolinis Lietuvos vaizdas), mato plaukiojančias saleles. Vienoje jų linguoja saulėgrąžos su žvilgančiomis žuvų akimis... Mato kažkokius į medūzas panašius pulsuojančius padarus arba gelsvus pūkuotukus, panašius į šviečiančias lempeles, kažkokią nykštukinę vienakoję, kuprotą moterėlę – „pirstmergę“ ar kitą kuprotą padarą su žvakide ir viena šviečiančia žvake nugaroje... Ypač įsidėmėtinas „siūlinis ar voratinklinis“ žmogeliukas ovale, besistengiantis nustumti kažkokią nematomą sieną. Jo judesys perbraukiant plaukus lygiai toks kaip Gabrieliaus. Tai gal paties pasakotojo ar autoriaus „anattas“ – t. y. požiūris į save, kaip žmogų, besistengiantį išsiveržti iš savo uždaros buities ar būties, įveikti kažkokią savo ribotumo „sieną“? Prisimenu, kad autobiografijoje D. Kajokas teigė buvęs pažadintas kūrybai Justino Marcinkevičiaus poemos „Siena“. Tai simbolinė poema. „Siena“ – tai galimas istorijos simbolinis įvaizdis: „Bet nenusigręžiam nuo sienos, o stengiamės ją suprasti“. Toks besikartojantis tos poemos leitmotyvas. Gal ir kiekvienas esame tas „siūlinis žmogeliukas“, besistengiantis suprasti pasaulio ir visatos bei žmogaus sielos paslaptis – tą „sieną“?.. Na, skaitytojui ir D. Kajoko romanas – pasaka yra ta „siena“, kurią stengiamės suprasti, ypač jo skyrių „Žaliasis sąsiuvinis“. Keisčiausi tų „nesybių“ apibūdinimai ir vardai, ir jų pavidalai – tikra siurrealistinių kliedesių kolekcija! Štai, pavyzdžiui, „Rekorai – paprastai liaudis juos vadina uoliaisiais šikdarbiais. Pavidalas – trikampė raudono <...> atlaso skiautė. Credo: neaiškumas – vienintelė vertybė, kuri neiškraipo realybės kontūrų. Juda dažniausiai skraidydami, rečiau – apsivynioję ant žmonių (ypač paauglių) kaklų <...> supranta, kad nežinojimas anaiptol nėra trūkumas, nes puikiai atitinka jų išpažįstamą neužbaigtumo doktriną“ (p. 226-227). Taigi ši „nesybė“, galimas daiktas, reiškia kokią nors filosofinę pažiūrą į pažinimą? Veiklą?.. Dar įdomesni anattai – „Hirudai – liaudis vadina juos žioplaisiais mentoriais. Pavidalas: primena dailiai nusmailintą spalvotą pieštuką, vis dėlto patys mano esą sukurti pagal šventą bakterijų paveikslą. Credo: (...) prie skysto plento (...) žuvis yra ilga, bet šuva ilgesnė. Abejingi visiems šventraščiams <...> Įsitikinę, kad visatoje protingiausios yra bakterijos, <...> todėl į žmones jie žiūri iš aukšto“ (p. 233-234). Gali spėlioti, kokia čia filosofinių pažiūrų atmaina užkoduota. Gal kiek primena mūsų poeto G. Dabrišiaus pažiūras? Bet gal ir ne... Spėliok nespėliojęs ir kas tas „Antanas Prienietis 2“, parašęs veikalą „Nuotakų kalnas“, kuriame pasakojama apie „anattas“? Gal tai užuomina apie mūsų krašto filosofą Antaną Maceiną? Bet kodėl jis 2-asis? Na, žodžiu, tas „žaliasis sąsiuvinis“ – „ne kožnam pabažnam“. Verčiau išsirašykime mums suprantamesnes tiesas apie gyvenimą ir mirtį, išbarstytas knygoje.  Štai keletas jų: „Aiškumas – tauriausio mandagumo forma“ (p. 57). „Kas yra svarbiausia žmogaus gyvenimo motyvacija? Planas? Troškimai? Svajonės, strateginiai tikslai, siekiai? <...> Privalo būti dar kažkas <...> Tai valia gėrėtis. Gėrėtis kiekviena akimirka, pačiu buvimu, nesuskaičiuojamais jo niuansais ir pavidalais“ (p. 57). „Atleisdamas žmogus prisiima pareigą kada nors sumokėti visą kainą už nusižengimą to, kuriam atleido. Atpirkti jo kaltę, atkentėti kaip savo. Todėl žmogui nenaudinga įsižeisti, pasijusti nuskriaustam <...> atleidžia tik silpnieji <...> stiprieji tiesiog neįsižeidžia. Niekam neatleidžiu, nes niekas manęs neįžeidė, nenuskriaudė“ (p. 71). „Kai eini nukėlęs kepurę, įsitikini – tikrai gerai ir tau, ir kiekvienam būželiui, padarėliui <...> Aš sakau – nukėlus kepurę! Be smurto, pagarbiai! Už pagarbos stovi nuostaba, už nuostabos – sielos džiaugsmas!“ (p. 77-78). „Abejojantis – silpnas, neabejojantis – aklas“ (p. 80). „Narsa atsisakyti suteikia žmogui ypatingo taurumo ir patenkina kur kas subtilesnes dvasines reikmes, nei gebėjimas turėti“ (p. 122). „Dideli pinigai – didelė energija ir dar didesnis įsipareigojimas. Ne kiekvienam prie veido“ (p. 134). „Jei nori būti laimingas vieną dieną – išgerk, jei nori būti laimingas vienus metus – vesk, jei nori būti laimingas iki pasaulio pabaigos – tapk sodininku“ (p. 163). „Tas mūsų išnykimas, ta absoliuti mūsų laukianti užmarštis yra be galo didinga, slepianti skaidrią tiesą, didžią paguodą ir laisvę, gal net žmogaus dieviškumą. Juk ir Dievas visą laiką sugeba būti taip, tarsi jo nėra, niekada nebūtų buvę ir nebus“ (p. 193). „Vien tai yra mirtis, ko mes nespėjome nuveikti“ (p. 269). Romaną gali skaityti ne tik kaip gražią filosofinę pasaką, pilną puikių peizažų, subtilių grožio detalių, bet ir kaip šmaikščią detektyvo parodiją – tiek čia visokių paslapčių ir nusikaltimų! Įspūdingas, daugiaprasmis pabaigos vaizdas – sapnas. Gabrielius regi save, paauglį, einantį smėlėtu takeliu, „tarsi džiugiai sektų paskui kažką nežinomą, tačiau neabejotinai mielą ir brangų. Priekyje tursena baltas kurtas su griozdišku šikšnosparnio inkilu ant nugaros. Staiga Gabrielius visą šį vaizdą pamato iš aukščiau, po minutėlės – iš labai aukštai <...> regi ne kelią, o vilnonį siūlą, kurį viršum ežero blaško galingas vėjas, ir šiurpiausia – siūlo galas įstrigęs tarp vandeningom, gal netgi pelkėtom akim abejingai besišypsančios Gabrieliaus motinos dantų“. Siurrealistinis vaizdas tarsi kalba, kad brangiausia mūsų gyvenime – vaikystė, jos ir motinos, davusios pradžią mūsų vingiuotam, negandų blaškomam būties keliui, atsiminimas ir išsaugojimas atminties griuvėsiuose. Tai bene svarbiausia žmogiškumo prielaida ir paguoda?.. Romanas kviečia gyventi taikoje ir meilėje ne tik su visais gyvaisiais, bet ir su mirusiaisiais, nes jie – čia pat, nors ir paraleliniame pasaulyje. Reikia ne tik melstis už juos, bet ir „nusišypsoti už juos“ (p. 264). Kviečia, kai bus sunku gyventi, „įsivaizduoti, jog vienai dienai iš mirusiųjų karalystės kažkas tave išleido pasigrožėti gyvųjų pasauliu“ (p. 258), tuomet „atlėgs visos bėdos“... Šiame spalvingame, daugiaprasmiame romane-pasakoje į viską žvelgiama „sub special alternitalis“ (amžinybės požiūriu), tai „dialogas su amžinybe“, kurio gelmės mes vienu perskaitymu tikrai dar nepasiekėme. Knyga „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ nominuota kaip vienas iš geriausių 2012-ųjų metų prozos kūrinių. Išsiilgusiems sveiko ir turtingo lietuviško žodyno, lengvai apčiuopiamos poezijos, lietuviško kraštovaizdžio ir šiek tiek turiningo laiko ši knyga pradžiugins širdį ir pamaitins praalkusią vaizduotę.  

Parengė Vida Paulauskienė

.          

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close