Belaukiant šv. Velykų
Šv. Velykos – ne tik didžiausia ir svarbiausia krikščionių šventė, bet ir labai svarbi metinė liaudies kalendoriaus pavasario šventė. Šioje šventėje krikščioniškieji elementai susilieja su senosiomis liaudies tradicijomis, su augmenijos prisikėlimo apeigomis, kuriose buvo garbinama deivė Žemyna. Velykų apeigos pradedamos prieš savaitę Verbų sekmadieniu.
Paskutinis sekmadienis prieš Velykas vadinamas Verbų sekmadieniu, kartais – Kančios sekmadieniu. Ši tradicija, kai žmonės mojuodami palmių šakomis sveikina Jėzų, prisimindami, kaip jį sveikino apaštalai, gimė Jeruzalėje. Piligrimė Egerija, kuri lankėsi Jeruzalėje 381–384 metais, savo kelionės užrašuose aprašo įspūdžius apie Verbų sekmadienio procesiją, kuri prasidėjo 11 val. Alyvų kalne ir baigėsi vakare šviesų uždegimo liturgija Anastazis (Kristaus kapo) bazilikoje Jeruzalėje. Šis paprotys iš Rytų per Ispaniją ir Galiją pasiekė ir prigijo Romoje tik VII a. pabaigoje. Tuo tarpu Romoje krikščionys Didžiąją savaitę pradėdavo Kristaus Kančios apmąstymu ir Evangelijos skaitymu. Mus pasiekė net 19 popiežiaus Leono Didžiojo kalbų, skirtų Kančios apmąstymui. Šiai dienai būdingos dvi Rytų ir Vakarų tradicijos dabar viena kitą papildo ir susijungia.
Verbų sekmadienį galima laikyti ir archaiška švente, susijusia su papročiu garbinti medžius, kurie pirmieji pradeda rodyti gyvybės ženklus. Šios šventės metu įvairiose Lietuvos vietose buvo garbinami skirtingi medžiai: Žemaitijoje, Užnemunėje ir dalyje Vidurio Lietuvos šventai verbai naudojo kadagio šakeles, Rytų Lietuvoje – žilvitį, kitose vietose buvo varijuojama. Kadagio žaliavimas simbolizuoja nenutrūkstamą gyvybę, o raudonam žilvičiui buvo priskiriama magiška savybė atbaidyti piktąsias jėgas. Vėliau verbų puokštėje atsiranda ąžuolo ir beržo šakelių – tai stiprybės ir pagarbos simboliai. Verbų sekmadienį buvo paprotys plaktis verbomis. Kiekvienas stengdavosi kuo anksčiau atsikelti ir suduoti verba dar gulinčiam. Anksčiausiai atsikėlęs ir išplakęs kitus galėjo tikėtis laimės, sveikatos. Suduodant verba buvo pusiau pasakojami, pusiau dainuojami šie ar kiti žodžiai:
Ne aš mušu,
Verba muša,
Tolei muš, kol sulūš.
Už savaitės viena diena.
Tegul linksmina kiekvieną.
Linkiu Tau sveikam būt.
Ar žadi velykaitį?
Parnešta iš bažnyčios verba – kadagio šakelė būdavo sudžiovinama ir laikoma už balkio arba šventųjų paveikslų visus metus. Užklupus audrai, žmonės ta kadagio šakele rūkydavo trobą. Spyglius sudėdavo į švarų maišelį, o per Jurgines berdavo į molinį ar ketaus puodą su žarijomis. Tokį puodą apnešdavo tris kartus apie galvijus – tai turėjo gyvulius saugoti nuo vilkų ir ligų. Verbą kaldavo ir prie avilio, kad bitės geriau spiestų. Verbomis iškaišyta troba turėjo būti apsaugota nuo piktųjų dvasių. Verbų dieną, parsinešę pašventintas verbas, jomis plakdavo į galvą tiems, kurie buvo namie, sakydami: „Liga lauk, sveikata į vidų.“
Dar viena verbų atmaina – dekoratyvinės puokštės iš sausų varpų, gėlių. Jos atsirado vėliau, pamiršus pradinę, mitinę verbų prasmę. Tai galima laikyti etnografiniu dekoratyviniu dalyku.
Paskutinis ketvirtadienis prieš Velykas vadinamas Didžiuoju, arba švariuoju, ketvirtadieniu. Bažnyčia mini Eucharistijos įsteigimą Velykų vakarienėje, kurią Jėzus su mokiniais valgė Jeruzalėje. Ši diena tai – Kunigystės sakramento bei šv. Mišių įsteigimo diena.
Šią dieną moterys namuose stengėsi viską sutvarkyti: valydavo langus, balindavo sienas ir krosnis, iki baltumo šveisdavo grindis, skalbdavo drabužius, šluodavo kiemą. Sergantys odos ar kitomis ligomis prieš saulės tekėjimą maudydavosi upėse, ežeruose ar šaltiniuose, tikėdamiesi pasveikti. Buvo tikima, kad šią dieną vanduo yra stebuklingas, gydantis ligas, saugantis nuo negerų žmonių akių ir piktųjų dvasių.
Didįjį penktadienį prisimename Viešpaties kančią ir mirtį, be kurių nebūtų prisikėlimo. Didysis penktadienis yra kančios diena. Bažnyčiose būna organizuojami kryžiaus keliai, vakare vyksta kryžiaus kančios pagerbimo apeigos. Mūsų močiutės šią dieną, kad išnyktų iš trobų įvairūs vabzdžiai, krosnis kūrendavo kiečiais, į ugnį mesdavo tarakonus, blakes ir t.t. Pelenus susemdavo ir nunešę toli nuo namų pakasdavo.
Didysis šeštadienis skirtas paminėti Viešpaties kapo tylą, paslaptingą perėjimą iš mirties į prisikėlimą. Šios dienos vakaras yra pats svarbiausias šv. Velykų centras – vyksta velykinis budėjimas, kurio metu šventinama ugnis, vanduo, atnaujinami krikšto pažadai. Ilgų pamaldų šeštadienio vakarą metu skaitomos Šventojo Rašto ištraukos, giedamos psalmės.
Šią dieną niekas nieko neskolindavo – bijojo, kad su skolintu daiktu iš namų bus išneštas būsimas javų derlius, skalsa ir sveikata.
Apeiginis Velykų stalas būdavo apkraunamas tradiciniais valgiais: kiaušiniais, kiaulės galva ar paršeliu, žvėriena, sūriu, sviestu, keptu avinėliu. Jei neturėdavo tikro avinėlio, tai jį padarydavo iš sviesto ar cukraus ir įstatydavo į indą, priželdintą avižų daigų. Šventinis valgymas buvo pradedamas nuo kiaušinio. Velykų papročiuose kiaušiniui skiriama ypatinga reikšmė, nes jis – gyvybės atsiradimo, gamtos prisikėlimo simbolis. Kiaušinių dažymo ir jų keitimosi papročiai yra daug senesni už krikščionybę. Lietuvoje kiaušinius dažydavo ne tik prieš Velykas, bet ir prieš Jurgines, Sekmines. Kiaušiniui priskiriama nepaprasta vaisingumo, gyvybingumo galia, jis simbolizuoja gyvenimo atsinaujinimą.
Anksčiau kiaušiniai dažniausiai buvo marginami dviem būdais: išbraižant raštus vašku ar išskutant aštriu daiktu jau nudažyto kiaušinio paviršių.
Margučių dažymo būdų yra keliolika. Žinomiausias ir net dabar dažnuose namuose praktikuojamas yra dažymas svogūnų lukštais.
Dažymas dilgėlėmis. Prirenkama dilgėlių lapų. Lapų dedama daug, kad išeitų tiršta lapienė, ir verdama apie 20 min. Po to iškošiama, atvėsinama, sudedami kiaušiniai ir vėl verdama. Kiaušiniai bus šviesiai žalios spalvos. Jei kiaušinius dėsime į puodą neišėmę lapų, kiaušiniai bus dėmėti. Įdėjus alūno spalva patamsės.
Dažymas burokais. Nulupti raudoni burokėliai supjaustomi, užpilami vandeniu ir paverdami. Išgriebę tirščius, sudedame kiaušinius ir verdame. Kiaušiniai nusidažo švelniai raudona spalva.
Dažymas kerpėmis. Naudojamos susmulkintos beržų, pušų, eglių, juodalksnių kerpės. Į puodą dedamos kerpės sluoksniuojant su kiaušiniais ir verdama. Kiaušiniai nusidažo rausvai geltona spalva.
Dažymas medžių žieve. Jei norite juodos spalvos margučių, jums prireiks alksnio arba juodalksnio, arba ąžuolo žievės. Žieves reikia, kokią parą ar keletą dienų išmirkius, pavirti. Paskui pririnkti visokių nereikalingų geležinių surūdijusių dalykų ir sumesti viską į didelį puodą su tom žievėm. Pastovėjęs savaitę ar dvi tas skystis pajuoduoja – gausime dažus, kuriuos vadindavo „gelažuniai“.
Dažymas ramunėlėmis.Vasarą prisirinkę ramunėlių ir įbėrę į jų nuovirą truputį alūno, kiaušinius nudažysime auksine spalva.
Prieš pradedant marginti kiaušinius, juos pirmiausia reikia bent pusvalandį palaikyti šaltame vandenyje, paskui su muilu ar indų plovikliu, kad neliktų jokio riebalinio sluoksnio ant kiaušinio lukšto, nuplauti po tekančio vandens srove. Kai kiaušinis išdžiūsta, jį reikėtų palaikyti delne, kad sušiltų. Kai kiaušinis įšyla, galima pradėti jį marginti vašku. Geriausia vašku marginti baltus kiaušinius, nes ant jų spalva būna ryškesnė, o ant rudo lukšto kiaušinių marginimo gali beveik nesimatyti.
Kai vaškas įkaista, imame pagaliuką ar pieštuką, į kurio vieną galą įsmeigta vinutė ar adatėlė. Tada atsargiai įmerkiame pagaliuką į vašką, truputį palaukiame ir piešiame ornamentus ant kiaušinio.
Dažniausiai piešiami saulės, mėnulio, žvaigždės, ugnies ženklai. Taip pat mėgstamas ir žalčio ornamentas, primenantis „s“. Dažnas marginimo ornamentas – paukščio pėdelės. Paukščio pėdelės dažnai kiaušinį dalija išilgai į dvi dalis – dieną ir naktį.
Margučiai dovanojami linkint sveikatos, laimės ir džiaugsmo.
Prienų krašto muziejaus informacija
