Labirintai. Kai galvoji, kad esi visagalis ir užtikrintas dėl savo galių, pradedi klysti.

Sakoma, jog kantrybė verta aukso. Ir kas gi galėtų ginčytis? Iš tikrųjų, dažnai sakome sau, kad galėjome luktelėti bent akimirką. Akimirką – ko nors nepasakant, nepadarant ar „neprisidirbant“.

Pamoka, kad visada reikia išlaukti, kaip bebūtų gaila, turi dvejopą efektą. Iš vienos pusės – tai sėkmę žadantis efektas, kai šiek tiek palaukę gauname naudą. Na, bent jau ekonomiškai ar morališkai didesnę, nei nelaukdami. Iš kitos pusės – visada reikia žinoti, ko ir kada galima laukti, kad mūsų laukimas netaptų mūsų neveiklumu.

Suprantama, kad didelė sėkmė, jei neskubame parduoti savo turto ir vėliau jį parduodame brangiau. Ir labai didelė nesėkmė, jei laukiame tol, kol turto vertė visiškai krinta, ir tai, ką laikėme turtu, pavirsta į „šnipštą“.

Pasaulyje verdanti politinė košė labiau panaši į tą situaciją, kai dar reikėtų palūkėti, tačiau išlikti budriems.

Gilėjanti krizė tarp Rytų ir Vakarų vieną dieną tikrai parodys tikrąjį savo veidą ir pastūmės žmoniją kažkuria linkme. Klausimas – kokia?

Nors Lietuvos pozicija Rusijos atžvilgiu nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo yra labiau ne būdraujanti, o aktyviai priešiška ir užsitraukia su Rusija verslo santykiuose puikiai sutariančių valstybių bei asmenų kritiką, vis tiek reikia pripažinti, kad dabartinė Lietuvos valdžia bando pakartoti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto šlovę bei svarbą kontinentinėje pusiausvyroje.

Skamba didingai ir įtartinai pompastiškai, tačiau būtent Vytauto laikais Lietuvos valstybė, išsiplėtusi iki pat Juodosios jūros, buvo „butelio kamštis“ – nieko neįleisdavęs ir nieko neišleisdavęs nei į rytus, nei į vakarus. Būtent tada vakaruose stovėjusios kryžiuočių ordino pilys bei visa Europa į vakarus nuo Lietuvos išvengdavo mongolų ordos puolimų, o kryžiuočių kelionės į šiaurės rytinę Eurazijos pusę dažniausiai strigdavo būtent Vytauto valdomose LDK žemėse.

Po 500 metų, nors Lietuva jau ne tokia plati ir ne tokia didi, tačiau vis dar atlieka „kamščio“ tarp rytų ir vakarų pareigas. Kodėl NATO blokas sureikšmina Baltijos šalis? Už jų – tik Rusija (na, ir Baltarusija – trečias „brolis Jonas“, kuris bando išlaukti sau naudingos situacijos). Kol Lietuva laisva ir provakarietiška, visi žino, kad Rusijos įtaka Rytų Europoje bus tik sąlyginė.

Dujų ir naftos vamzdynai yra valdžia tik tada, kai jais kas nors teka. Deja, daug kas bando tai ignoruoti ir sudievina tai, kas yra paremta tik elementaria prekyba.

Pabandykite nieko nepirkti iš parduotuvės ir ji bankrutuos. Ar ir tada parduotuvės direktorių laikysite įtakingiausiu žmogumi pasaulyje? Tačiau apie tai visi pagalvoja tik tada, kai parduotuvė bankrutuoja, o ne tada, kai lenkia galvą savo išgalvotiems dievams.

Esame pasiekę dar vieną pasaulio pokyčio etapą, kuriame sprendžiasi, kam priklausys kitas ramusis šlovės etapas – Rytams ar Vakarams? Deja, į šį klausimą atsakymą pateiks tik laikas. O laikas nestovi vietoj.

Dažnai provakarietiški lietuviai, kai prorytietiški tautiečiai zirzia, kad anie serga sunkia paranojos forma, skundžiasi, jog Vakarų valstybės ignoruoja mūsų nerimą ir įspėjimus. Paskutiniai įvykiai, kai pasaulyje nuskamba Rytų padarytos klaidos Sirijoje, sporto arenoje, o dabar ir Didžiosios Britanijos konkrečiai įvardijamame pasikėsinime į jos teritorijoje gyvenančio specialiojo agento ir jo dukros gyvybes, parodo du svarbius aspektus.

Pirmasis – tuomet, kai galvoji, kad esi visagalis ir užtikrintas dėl savo galių, pradedi klysti. Pradedi daryti klaidas, kurios parodo tavo tikrąjį veidą, tikrąsias užmačias ir, kas svarbiausia, sukuria nepalankią nuomonę apie tave. Antrasis – nereikia skubėti, ir tie, kurie galvoja, jog yra ramūs ir saugūs, gana greitai pastebės, kad jų saugumas – sąlyginis, kad bet koks didesnių galių suteikimas Rytams atsisuks ne prieš ką nors kitą, o prieš juos pačius.

Kažkodėl visada tikime tuo, ką sako didesnis ir galingesnis, net nesusimąstydami, kad jis, tikėdamas savo galia valdyti mus kaip nori, tai sako specialiai. Specialiai meluodamas. Žinoma, tam patvirtinti visada yra faktų, kuriuos jau pastebi ir tie, kuriems tai niekada nerūpėjo.