Lietuvoje kas dešimtas žmogus turi negalią, iš jų dirba – tik kas trečias

Lietuvoje mažėjant gyventojų skaičiui, negalią turinčių žmonių procentas beveik nesikeičia. Kitaip tariant, kas dešimtas mūsų šalies gyventojas yra neįgalus.

2016 m. Lietuvoje gyveno 135,9 tūkst. darbingo amžiaus neįgaliųjų, iš kurių dirbo tik 48,3 tūkst. arba 35,5 proc. Lietuvos dirbančių neįgaliųjų asociacijos teigimu, šis skaičius tikrai galėtų būti žymiai didesnis, jei integracijos priemonių spektras būtų pakoreguotas ir praplėstas, atlikus realų dabar veikiančių priemonių efektyvumo vertinimą.

„Žmonių, kurie turi negalią, bet šiuo metu nedirba, nors yra darbingo amžiaus, Lietuvoje yra apie 100 tūkst. Galima sakyti, kad vadovaujantis laisvos darbo rinkos principais jiems neturėtų kilti problemų – konkuruoji su kitais norinčiais dirbti ir, jei pavyksta, įsidarbini. Tačiau kad ir nedidelių specialiųjų poreikių turinčiam žmogui konkuruoti su visiškai sveiku žmogumi darbdavio akyse vis dar labai sudėtinga. Dėl šios priežasties netrūksta skaudžių istorijų, kai norintys dirbti neįgalieji savo negalią yra priversti slėpti“, – sako Lietuvos dirbančių neįgaliųjų asociacijos valdybos narė Raimeda Bučinskytė.

Pasak jos, šiuo metu skelbiami planai koreguoti dabartinę neįgaliųjų profesinio orientavimo bei įdarbinimo skatinimo sistemą, nors net nėra atliktas dabar veikiančių priemonių efektyvumo vertinimas.

„Dabar egzistuojančių priemonių nauda yra nuspėjama, tačiau ekonomiškai nepagrįsta ir iš dalies neaiški. Todėl pirmas žingsnis, prieš pradedant keisti sistemą, turėtų būti visos esamos sistemos efektyvumo vertinimas. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija tikrai galėtų tokį vertinimą atlikti ir tuomet bent jau žinotume, kokios priemonės padeda, o kokios – yra neefektyvios, matytume, kokių realių pokyčių reikia. Dabar tik girdime apie planuojamus pokyčius, bet neaišku, ne tik kaip jie atrodys, bet ir kokiais motyvais remiantis bus atliekami“, – sako R. Bučinskytė.

Šiandien Lietuvoje norintys įsidarbinti neįgalieji turi keletą galimybių: kreiptis į profesinės reabilitacijos centrus ir ten arba įgyti specialybę, arba persikvalifikuoti, įsidarbinti socialinėse įmonėse arba pasinaudoti siūlomomis lengvatomis ir konkuruoti laisvoje darbo rinkoje.

„Priemonių yra, tačiau klausimas, ar jų iš tiesų pakanka ir ar jos efektyvios. Tarkime, reabilitacijos centrai, kuriems kasmet skiriama daug biudžeto lėšų, rengia nepaklausių specialybių atstovus. Vėliau jie vežami į darbo biržą, išsiima individualios veiklos pažymą, kuri neįgaliesiems nemokama, ir toks veiksmas užfiksuojamas kaip įdarbinimas. Socialinių įmonių likimas taip pat, panašu, pakibs ant plauko, tad ne tik darbo neturintys, bet jau ir dirbantys neįgalieji gali atsidurti dar didesnėje rizikos zonoje. Ir taip, visada lieka galimybė konkuruoti atviroje darbo rinkoje pasitelkiant lengvatas. Šis kelias egzistuoja, jis atviras, tačiau akivaizdu, kad net ir lengvatoms padedant verslininkai negalią turinčius asmenis samdyti vengia“, – vardija R. Bučinskytė.

Lietuvos Respublikos Seime šiuo metu yra užregistruotas Socialinių įmonių įstatymo pakeitimo įstatymo projektas, kurio pateikimas yra numatytas Lietuvos Respublikos Seimo pavasario sesijoje. Projekte siūloma iš esmės keisti socialinių įmonių srities teisinį reglamentavimą, koreguoti socialinių įmonių raidos strategiją, verslo sąlygas.

Pasak Dirbančių neįgaliųjų asociacijos atstovės, žinant pasaulio šalių praktiką bei atsižvelgiant į tai, kad žmonių su negalia skurdo rizikos lygis Lietuvoje yra beveik dvigubai didesnis už negalios neturinčių žmonių skurdo rizikos vidurkį, būtinas ne kuo siauresnis ir išgrynintas integracijos priemonių skaičius, bet visas jų paketas, kuo didesnė įvairovė, leidžianti žmogui pasirinkti tai, kas konkrečiai jo atveju būtų efektyviausia.

„Praktikų bei integracijos priemonių kombinacijų pasaulyje yra pačių įvairiausių. Tačiau panašu, kad nusitaikius į socialines įmones, ieškant būdų kaip apriboti jų veiklą, viskas galiausiai gali baigtis privalomų kvotų verslui įvedimu. Tarkime Prancūzijoje egzistuoja kvotų sistema, kuri numato, kad 6 proc. dirbančiųjų bet kurioje įmonėje turi būti su negalia. Ir į tokį įpareigojimą verslas reaguoja labai paprastai – paskaičiuoja, kad jam paprasčiau sumokėti baudą nei privaloma tvarka įdarbinti asmenį su negalia. Tad integracija pagal šią priemonę tiesiog nevyksta. Ir kyla klausimas, ar ji veiktų Lietuvoje, o šalies verslininkai tikrai norėtų papildomų prievolių jiems sukuriančios įdarbinimo sistemos“, – teigia R. Bučinskytė