home Sveikata Donorystės idėjai nereikia prievartos

Donorystės idėjai nereikia prievartos

Pastaruoju metu žiniasklaidoje padaugėjo diskusijų, susijusių su organų donoryste. Garsiai kalbėti šia tema – labai svarbu. Organų donorystė dažnu atveju yra susijusi su artimo žmogaus netektimi. Todėl suprantama, kad tai yra jautri tema, paliečianti tiek netektį išgyvenančius mirusiojo artimuosius, tiek tuos, kurie laukia kokio nors organo persodinimo operacijos.

Lietuvos asociacija „Gyvastis“ vienija laukiančius kokio nors organo transplantacijos, taip pat tuos, kuriems gyvenimą išsaugojo persodintas organas. Viena iš organizacijos veiklos krypčių – visuomenės švietimas organų donorystės tema.

„Skatiname apie savo apsisprendimą pasikalbėti šeimose, domėtis ir diskutuoti. Kuomet pats žmogus suvokia donorystės prasmingumą, tuomet jam ir apsispręsti būna lengviau. Laukiančiųjų transplantacijos žmonių gyvybė tiesiogiai priklauso nuo visuomenės nuomonės. Jei visuomenė pritars donorystei, šie žmonės gyvens. O jei ne....?“, – retorinį klausimą užduota Aušra Degutytė, Lietuvos asociacijos „Gyvastis“ prezidentė.

Donorystė – yra savanoriškas apsisprendimas dovanoti, kuomet asmuo pats apsisprendžia ir išreiškia savo valią būdamas gyvas, arba po mirties nusprendžia jo artimieji.

Pacientų artimųjų prieštaravimas donorystei Lietuvoje daugelį metų nesikeičia. Atsisakymo procentas 2004 m. ir 2017 m. yra identiškas (apie 30 proc.), net ir dedant maksimalias pastangas visuomenės švietimui, organizuojant visuomenines-pilietines akcijas ir teigiamai keičiantis žiniasklaidos požiūriui į šią sritį. Vis dėlto nesinorėtų, kad skuboti politikų sprendimai sukeltų visuomenės susipriešinimą ir pasuktų kilnią idėją regreso keliu. Reikalingos plačios diskusijos tiek specialistų, tiek visuomenės tarpe.

„Mūsų gyvenimai ir likimai priklauso nuo visuomenės požiūrio, tai viena iš svarbiausių transplantacijos proceso dalių. Jei prieš penkiolika metų mažai kas žinojo apie organų donorystę ir dažnai tapatino su kraujo donoryste arba net pati sąvoka keldavo baimę, tai šiandien jau dauguma apie tai žino ar yra bent girdėję. Labai svarbu informacijos sklaida, nes nežinomybė labiausiai baugina. Siūloma idėja, keisti patį pritarimo procesą yra gera, bet priešina visuomenę. Žengiant tokį žingsnį, svarbu diskutuoti su visuomene ir gerbti jos nuomonę“, – pasakoja Irma Juodienė, 18 metų gyvenanti su persodintu inkstu.

 

Reanimatologo patirtis

Siūloma keisti galiojančią donorystės tvarką ir taikyti „numanomo sutikimo“ donorystės modelį. Tai reiškia, jog asmuo yra laikomas sutinkančiu būti donoru, nebent dar būdamas gyvas jis raštu išreiškė savo prieštaravimą arba po asmens mirties jo organų dovanoti nesutinka artimieji.

„Mano asmenine nuomone vien ši įstatymo pataisa nepakeis organų donorystės situacijos Lietuvoje iš esmės. Reiktų neskubėti su sprendimais, tačiau pritariu, kad diskutuoti reikia, nes nesame tokioje geroje situacijoje kaip galėtų atrodyti. Juk mūsų piliečiai vis dar laukia kepenų transplantacijos dvigubai ilgiau nei kitose vakarų pasaulio šalyse, o tokioje kompaktiškoje šalyje inkstų transplantacijos eilės aplamai neturėtų būti, tačiau ji metai iš metų netrumpėja“, – asmenine patirtimi dalijasi Kauno klinikų neurochirurgijos intensyviosios terapijos skyriuje dirbantis reanimatologas Tomas Tamošuitis.

„Pasikeitimai yra būtini ir Lietuvoje. Naujas neplakančios širdies donorystės modelis taip ir neįgauna pagreičio dėl finansinių problemų, kai stagnuoja sprendimai iš Sveikatos apsaugos ministerijos ir Vyriausybės, neįsiklausoma į specialistų rekomendacijas. Lietuvoje nėra donorystės srityje dirbančių profesionalių specialistų, todėl visi santykinai neblogi rezultatai pasiekiami neatlygintino gydytojų ir slaugytojų darbo dėka, nors visame pasaulyje tai yra profesionali medicinos šaka, o ne heroizmas“, – pasakoja reanimatologas.

„Numanomo sutikimo“ donorystei sistema turi ir keletą skirtingų interpretacijų: kietąją, kai piliečiui neatsisakius tapti organų donoru, jis tokiu taps po mirties visada, net jei artimieji prieštaraus (pvz. Singapūras) ir švelniąją, kai nesvarbu koks buvo mirusiojo sprendimas, vis tiek dėl tapimo organų donoru sprendžiama kartu su artimaisiais.

„Manau, kad kietojo modelio šalininkų Lietuvoje neatsirastų. Kita vertus jei reikia artimųjų sutikimo, tai sistema niekuo nepasikeistų nuo dabar galiojančios. Ir būtų tokia pati deklaratyvi, kaip donoro kortelių pasirašymo sistema, bet visuomenės susiskaldymas padidėtų“, – savo įžvalgomis dalijasi reanimatologas T. Tamošuitis.

 

Užsienio šalių patirtis

Ispanija dažnai minima kaip sėkmės pavyzdys naudojant „numanomo sutikimo“ organų donorystei sistemą. Tačiau reikia pabrėžti, kad Ispanijoje toks modelis įsigaliojo 1979 m., bet donorystės sutikimo ir transplantacijų skaičius pradėjo kilti tik po 10–15m. Tas pakilimas buvo susijęs su valstybės požiūrio pasikeitimu į pačią donorystės ir transplantacijos programą, buvo sukurta infrastruktūra, profesionalų komandos, skirtas adekvatus finansavimas techninei bazei ir visuomenės švietimui. Kroatija 2010 m. atliko panašius pakeitimus. Šiuo metu tai dvi pirmaujančios šalys pasaulyje pagal transplantacijų skaičių.

Nyderlanduose galima anoniminė donorystė, t.y. , kuomet asmuo būdamas gyvas gali padovanoti savo inkstą visiškai jam nepažystamam žmogui. Šioje šalyje tik dabar priimtas „numanomo sutikimo“ modelis.

 

Pasikalbėkime apie donorystę

Šiuo metu kokio nors organo persodinimo operacijos laukia apie 400 asmenų. Tai nėra vien tik skaičiai. Šalia kiekvieno laukiančiojo yra jo šeimos nariai, artimieji, draugai. Tai daug likimų, daug gyvenimų. Lietuvoje gyvena apie 900 asmenų po kokio nors organo persodinimo. Kasmet atsiranda apie 350 naujų pacientų, kuriems nustoja veikti savi organai: inkstai, širdis, kepenys, kasa ar plaučiai. Per metus būna apie 60 organų donorų. Statistiškai, tikimybė atsidurti laukiančiųjų transplantacijos sąraše yra didesnė, nei tapti organų donoru.

Lietuvoje per metus miršta apie 42 tūkst. asmenų. Iš jų – apie 350, kurių neveikia savi inkstai ir jiems atliekamos dializės procedūros kas antrą dieną po 4 valandas. Šiuo metu dializės atliekamos 1350 asmenims.

„Pasikalbėkime apie organų donorystę šeimose ir neleiskite užgesti gyvybėms tų, kuriems galime padėti. Donorystės modelis turėtų skatinti žmogų išreikšti savo valią, jam turi būti patogu, aišku ir suprantama. Reikalingas pasitikėjimas sistema. Tik geranoriškumas ir laisva valia griauna stigmas, ir leidžia judėti į priekį“, – donorystės pokalbiui kviečia „Gyvasties“ prezidentė Aušra Degutytė.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close