home Birštone Palaimintojo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio gyvenimas Dievui ir Tėvynei

Palaimintojo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio gyvenimas Dievui ir Tėvynei

Vasario 15 dieną Birštono „Carito“ parapijos bendruomenės namuose vyko TAU paskaita „Palaimintojo Teofiliaus Matulionio (1873–1962) meilė Dievui ir Tėvynei“. Paskaitą skaitė ir apie šviesaus atminimo vyskupo gyvenimo istoriją bei kelią, kuriuo jis ėjo, pasakojo teologijos mokslų daktarė, Birštono sakralinio muziejaus vedėja Roma Zajančkauskienė.

 

„Tai buvo drąsus, tiesus ir protingas, labai mylintis Dievą ir Tėvynę žmogus“, – tokiais žodžiai teologijos mokslų daktarė apibūdino iškilaus dvasininko T. Matulionio asmenybę. R. Zajančkauskienė yra labai gerai susipažinusi su dvasininko gyvenimu, medžiagą surinkusi ir iš Rusijos archyvų, o nuotraukų ir prisiminimų – iš T. Matulionio artimųjų. Tai iš tiesų buvo sunkaus ir sudėtingo likimo žmogus, kankinys, savo gyvenimu liudijęs meilę ir ištikimybę Dievui, Tėvynei ir žmonėms.

Teofilius Matulionis gimė 1873 m. birželio 22 d. Kudoriškio kaime, Anykščių rajone, pasiturinčio ūkininko šeimoje. Motina mirė anksti, palikdama našlaičiais tris mažamečius berniukus. Mirštančios mamos paskutiniai žodžiai buvo tokie: „Palieku savo tris berniukus Jėzaus širdies globai“. Juk Dievo širdis myli visą žmoniją, tad moteris tikėjosi ir savo vaikeliams užtarimo ir paguodos. Tuos mamos žodžius būsimasis vyskupas nešiojo savo širdyje kaip testamentą, o sunkiais gyvenimo momentais jį lydėjo Viešpaties globa.

Skaityti ir rašyti būsimą vyskupą mokė artimos aplinkos žmonės, kaimynai, šeimos nariai, o vėliau jau mokėsi privačiai. Nuo 1887 m. T. Matulionis jau mokėsi Daugpilio realinėje gimnazijoje, o pabaigęs penkias klases 1891 m. aštuoniolikmetis jaunuolis įstojo į Petrapilio kunigų seminariją. Beje, kad ūkininko sūnus išvyktų mokytis į seminariją, turėjo balsuoti to kaimo žmonės. Matyt, žmonės jautė, kad jaunuolis gabus ir turi pašaukimą, todėl ir balsavo teigiamai. Teofilius dar būdamas vaikas labai domėjosi ir gerbė mokytus žmones, todėl ir pats troško gauti žinių ir mokytis. Reikia pasakyti, kad ir kiti Matulionių šeimos vaikai gavo reikiamą išsilavinimą ir užėmė geras pareigas. Teofilius kunigu įšventintas tik 1900 m., nes buvo padaręs 3 metų pertrauką ir vėl priimtas į seminariją po trejų metų, kai įsitikino, kad kunigystė – tikrasis jo pašaukimas.

1900 m. jaunas kunigas T. Matulionis paskiriamas vikaru į Varaklianų parapiją, bet netrukus perima klebono pareigas Bikavos parapijoje Latvijoje.Čia jis išdirbo 9 metus, nors su valdžia nelabai sutarė. Vėliau užsitraukė tikrą nemalonę, kai nepakluso caro valdžios įstatymui, draudžiančiam katalikų kunigui krikštyti kūdikį, jei vienas iš tėvų yra katalikas, o kitas stačiatikis. Kunigas T. Matulionis buvo atleistas iš klebono pareigų ir net nušalintas nuo bažnytinių apeigų, negalėjo viešai vadovauti pamaldoms ir privalėjo nuolat būti prie Peterburgo Šv. Kotrynos bažnyčios esančiame vienuolyne.

1910 m. kunigas Teofilius buvo paskirtas Peterburgo Šv. Kotrynos bažnyčios vikaru, jam pavedama organizuoti Švč. Jėzaus Širdies parapiją bei rūpintis šventovės statyba. Jis pastatė labai gražią bažnyčią, kurią turėjo net 4 aukštus. R. Zajančkauskienė paminėjo, kad T. Matulionis buvo didelis estetas, jam viskas turėjo būti aukščiausios prabos, estetiška ir gražu. Nors jis vadovavo statyboms ir rūpinosi bažnyčios įrengimu, tik 1918 m. buvo paskirtas jos klebonu.

 

R. Zajančkauskienė pasakojo, kad didesnės nesėkmės kunigo Teofiliaus laukė po Spalio revoliucijos, kai valdžią perėmė komunistai.

Pasakodama apie arkivyskupo T. Matulionio gyvenimą, pranešėja sugretino jį su panašaus amžiaus ir likimo dvasininku Jurgiu Matulaičiu. Jų gyvenimas anksti buvo paženklintas kryžiaus ženklu – abu buvo našlaičiai, abu mylėjo Dievą ir Tėvynę bei jos žmones. T. Matulionio gyvenimo credo buvo „Per kryžių į žvaigždes“, o J. Matulaičio – „Nugalėkim blogį gerumu“.

1923 m. kun. T. Matulionis kartu su vyskupu Jonu Ciepliaku ir 15 kitų Peterburgo kunigų nuteisiamas trejus metus kalėti. Sutrumpinus bausmės laiką, kun. Teofilius 1925 m. grįžo į Peterburgą ir buvo paskirtas Mogiliovo katedros kapitulos nariu – kanauninku.

1928 m. popiežius Pijus XI nominavo kanauninką Teofilių Matulionį tituliniu Matregos vyskupu ir Mogiliovo arkivyskupijos apaštalinio administratoriaus vysk. Antano Maleckio pagalbininku. 1929 m. vasario 9 d. vyskupas A. Maleckis Peterburgo Švč. Marijos Širdies bažnyčioje, dalyvaujant dviem liudytojams, slapta konsekravo T. Matulionį vyskupu.

Tarybų valdžiai neįtikęs dvasininkas (jau vyskupas) vėl buvo suimtas ir ištremtas į Solovkų salas, kur jau buvo įkalinti 34 kunigai. Netrukus, kai valdžia sužinojo apie T. Matulionio autoritetą įkalintiems kunigams, buvo nutarta jį perkelti į Peterburgo kalėjimą. Negana to, sovietų valdžia ir toliau tyčiojosi iš dvasininko – jis buvo išsiųstas prie Ladogos ežero kirsti miško. Sunkus ir alinantis darbas, dažnas badavimas palaužė ir taip silpną vyskupo sveikatą. Dėl susilpnėjusios sveikatos jis buvo vėl perkeltas į Maskvos kalėjimą.

Ir tik Lietuvos ir Sovietų Sąjungos vyriausybėms susitarus pasikeisti kaliniais, vysk. T. Matulionis kartu su grupe kitų kalinių buvo išleistas iš kalėjimo ir grįžo į Lietuvą.

Grįžęs į Lietuvą, lankėsi Romoje ir dalyvavo audiencijoje pas popiežių Pijų XI, kuris apie vysk. Teofilių sakė, jog „garbė lietuvių tautai, davusiai tokį didvyrį“. O labiausiai visiems padarė įspūdį, kai popiežius Pijus XI paprašė, kad vyskupas Teofilius jį palaimintų...

Pranešėja R. Zajančkauskienė TAU klausytojams pateikė dar negirdėtų T. Matulionio gyvenimo faktų ir fotografijų, kurių pavyko gauti iš dar gyvų dvasininko artimų giminaičių.

Sunkus, tačiau prasmingas buvo vyskupo T. Matulionio gyvenimas, atiduotas Dievui, Tėvynei ir paprastiems žmonėms, kuriuos jis be galo mylėjo.

Klausantis gerbiamo vyskupo T. Matulionio gyvenimo biografijos, jo veiklos, išryškėja dvasininko paprastumas, aiški ir kiekvienam suprantama kalba (jis dar buvo vadinamas kaimiečiu), atjauta, nuoširdumas ir begalinis tikėjimas bei pamaldumas. Tokie dvasininko bruožai piktino sovietų valdžios atstovus, besistengiančius palaužti ne tik T. Matulionio sveikatą, bet ir valią. Deja, šio žmogaus dvasia buvo stipresnė už bent kokius išbandymus.

R. Zajančkauskienė priminė, kad kunigui vėliau teko lankytis JAV, bendrauti su lietuvių išeivių bendruomenėmis, aplankyti Šventąją žemę, Egiptą. Tačiau bėgant laikui vyskupo T. Matulionio santykiai su valdžia negerėjo, o atvirkščiai – blogėjo. Net ir užimdamas Kaišiadorių vyskupijos ordinaro pareigas jis ir toliau uoliai kovojo už bažnyčios teises. T. Matulionis nesutiko atsisakyti savo principų ir bendradarbiauti su sovietų valdžia, todėl už savo veiklą vėl buvo įkalintas ir 1946 m. atsidūrė Oršoje, o po to pateko į Mordovijos invalidų namus.

Ir tik 1956 m. vyskupui Teofiliui buvo leista grįžti į Lietuvą. Tais pačiais metais jis apsigyveno Birštono klebonijoje pas kunigą Joną Jonį, artimą bičiulį bei pagalbininką, ir perėmė vyskupijos valdymą iš kan. Juozapo Stankevičiaus.

Birštone, dabartiniame Sakralinio muziejaus pastate, tuo metu buvusioje klebonijoje, vyskupas Teofilius 1957 m. gruodžio 25 d. slapta konsekravo vyskupu Vincentą Sladkevičių. Valdžiai sužinojus šį faktą, 1958 m. vysk. T. Matulionis buvo prievarta apgyvendintas Šeduvoje, o 1962 m. Apaštalų Sostas jam „už pagirtiną tvirtumą einant gerojo ganytojo pareigas“ suteikė arkivyskupo titulą.

1962 m. rugpjūčio 20 d. arkivyskupas Teofilius Matulionis mirė. Palaidotas Kaišiadorių katedros kriptoje.

2017 m. birželio 25 d. arkivyskupas Teofilius Matulionis paskelbtas Palaimintuoju.

Tai, kad šis garbingas žmogus, arkivyskupas T. Matulionis 2,5 metų gyveno Birštone, yra be galo svarbu birštoniečiams, kurie gali džiaugtis ir didžiuotis turintys savo Palaimintąjį ir maldomis prašyti jo užtarimo.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close