„Garbingi bočių žygiai tegul mums būna gyvenimo rodykle“

Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio išvakarėse „Revuonos“ pagrindinėje mokykloje buvo surengta netradicinė pamoka apie uloną Stasį Vaicekauską, tarnavusį Antrajame ulonų Lietuvos kunigaikštienės Birutės pulke, nuo 1926 m. dislokuotame Alytuje. Aktų salę puošė senos nuotraukos, dokumentai ir asmeniniai daiktai, kurie priklausė mokytojos Elenos Bendinskienės tėvams Stasiui ir Domicelei Vaicekauskams.

Mylėjo savo kraštą

Stasys Vaicekauskas (1915–1998), gyvenęs Prienų rajono Putrišių kaime, užaugo su dviem seserimis ir trimis broliais.

1937 m. buvo pašauktas į Antrąjį ulonų Lietuvos kunigaikštienės Birutės pulką Alytuje ulonu ir tarnavo iki 1939 m. 1944 m. sukūrė šeimą su Domicele Žvaliauskaite. Jie kartu užaugino dvi dukteris ir keturis sūnus. Visi jų vaikai baigė aukštuosius mokslus.

Stasys Vaicekauskas buvo geras stalius, griežė smuiku įvairiose kaimo šventėse, o po traumos, kai neteko rankos pirštų, išmoko groti lūpine armonikėle.

Šeimoje buvo puoselėjamos lietuviškos, katalikiškos tradicijos ir vertybės. Visur galėjai justi lietuvišką dvasią: namuose ant sienos kabojo Vytis, o ant svirno nupiešti Gediminaičių stulpai. Nors ne vienas žmogus perspėjo, kad dėl šių ženklų sovietmečiu galėjo nukentėti, Stasys Vaicekauskas vis tiek šių svarbių lietuvybės ženklų neatsižadėjo.

Vaicekauskai buvo vaišingi, mylėjo savo kraštą, aplinkinių žmonių gerbiami už tvarkingumą, darbštumą. Tėvas savo vaikus nuolat pamokydavo: „Mažiau kalbėkit, daugiau dirbkit“.

Visas nuotraukas ir asmens dokumentus sovietiniais metais slėpė bičių aviliuose, todėl jie ir išliko iki šių dienų. Ant vienos nuotraukos išliko Stasio Vaicekausko ranka rašytas užrašas: „Garbingi bočių žygiai tegul mums būna gyvenimo rodykle“. Šie žodžiai kiekvienam iš mūsų turėtų būti kaip priesakas savo šaliai.

Priminė garbingą praeitį

„Kurti laisvos Lietuvos negalime, nežinodami mūsų garbingos praeities“, – sveikindama artėjančio Lietuvos jubiliejaus proga kalbėjo „Revuonos“ pagrindinės mokyklos direktorė Ilona Balčiukynienė.

Istorijos mokytoja Irena Vincekienė priminė, kad 1918 m. vasario 16 d., 11 val. ryto Vilniuje, Pilies g. 26, Lietuvos Taryba savo posėdyje vienu balsu nutarė kreiptis į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybes šiuo pareiškimu:

Lietuvos Taryba, kaip vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamos pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18-23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.

Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.

Lietuvos Taryba pranešdama apie tai ……………….. vyriausybei, prašo pripažinti nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Jonas Basanavičius, Saliamonas Banaitis, Mykolas Biržiška, Kazys Bizauskas, Pranas Dovydaitis Steponas Kairys, Petras Klimas, Donatas Malinauskas, Vladas Mironas, Stanislovas Narutavičius, Alfonsas Petrulis, Antanas Smetona, Jonas Smilgevičius, Justinas Staugaitis, Aleksandras Stulginskis, Jurgis Šaulys, Kazimieras Šaulys, Jokūbas Šernas, Jonas Vailokaitis, Jonas Vileišis pasirašė ant Nepriklausomos Valstybės Atkūrimo Akto.

Mokytoja I.Vincekienė klausė, ką mums reiškia Lietuva, kur jos pradžia: „Tikriausiai kiekvienam mūsų – tai gimtieji namai, tėvai, broliai, sesės. Mokiniai, jūs kasdien mokydamiesi, atlikdami, kad ir nedidelius gerus darbus, kuriate Lietuvą“.

Papasakojo apie kariuomenės kūrimą ir Antrąjį ulonų pulką

Istorikas Vytautas Kuzmickas papasakojo apie savanorių ir šauktinių kariuomenių kūrimą bei jų veiklą. Jo teigimu, iš pradžių Lietuvos ginti ėjo savanoriai, o 1919 m. pradžioje į kariuomenę pradėti imti šauktiniai. Tarpukario Lietuvoje buvo apie 40 tūkst. karių: 9 pėstininkų, 4 artilerijos, 3 ulonų pulkai. 3 aviacijos eskadrilės, karo laivas „Antanas Smetona“, šarvuotasis traukinys „Gediminas“ ir t. t.

Antrasis ulonų pulkas nuo 1926 m. buvo dislokuotas Alytuje ir jam buvo suteiktas Lietuvos kunigaikštienės Birutės vardas. Pulke tarnavo per 800 karių, kurie sudarė keturis eskadronus (padalinius).

Istorikas V. Kuzmickas išsiaiškino, kad jo tėtis kurį laiką tarnavo kartu su E. Bendinskienės tėčiu S. Vaicekausku, kuriam 1937 m. buvo suteiktas grandinio, vėliau – jaunesniojo puskarininkio laipsnis.

V. Kuzmickas papasakojo ir apie ulonų uniformą, dienotvarkę, pratybas bei dalyvavimą tradicinėse šventėse: Vasario 16-osios, Kariuomenės ir visuomenės dienos (gegužės 15 d.), Pulko dienos (spalio mėn.) ir Lietuvos kariuomenės dienos (lapkričio 23 d.).

Ulonų pulko kasdienybė, šventės, mokymai, priesaikos davimas, treniruotės su žirgais, varžybos, pietūs, susitikimai su visuomene atsispindėjo ir senose S. Vaicekausko išsaugotose nuotraukose.

Kai prabyla senos nuotraukos

Apie tėtį trumpai papasakojo ir mokytoja Elena Vaicekauskaitė-Bendinskienė, kurios teigimu, jos tėtis – nėra joks didvyris, jis, kaip ir visi, dirbo, augino vaikus. O surengti šią parodą ir pakalbėti apie ulonų pulką ją paskatino kolegos bei noras parodyti, kiek daug gali papasakoti išsaugotos senos nuotraukos.

E. Bendinskienė ragino vaikus pasikalbėti su seneliais, proseneliais, saugoti senas nuotraukas – kaupti medžiagą apie savo šeimą, o kartu ir Lietuvos istoriją. Jai pritarė ir kiti renginio svečiai: istorikas V. Kuzmickas, Prienų rajono savivaldybės tarybos narė L. Jakinevičienė, mokyklos P. Garmaus muziejaus kūrėja A. Razmislavičienė.

L. Jakinevičienė mokyklai padovanojo Nepriklausomybės Akto kopijų, kad kiekvienoje klasėje būtų Lietuvos valstybės 100-metį menantis simbolis.