home Kultūra Viduržiemio žygis

Viduržiemio žygis

Aukštadvario regioninio parko direkcija visus gamtos mylėtojus pakvietė į viduržiemio žygį „An Gramnyčių vilkų veseilia Gedanonyse“ po Mergiškių kraštovaizdžio draustinį. Žygį globojo Antaveršio kaimo šviesuoliai Martynas ir Vilma Breikštai, o jų bičiuliai žemaičiai Egidijus ir Vilma Juodžiukynai iš Gargždų išvirė žygeiviams senovinę košę.

Žygio dieną iš pačio ryto į Martyno sodybą, papuoštą Vyties bei Lietuvos trispalve vėliavomis, kelio ieškojo žygeiviai. Visus pasitiko parko darbuotoja Rita, žygio vadovė ir iniciatorė. Žygyje dalyvavo Kauno VDU dėstytojai, žurnalistė, eigulys, medikė, vietinių bendruomenių atstovai, jaunasis ūkininkas, studentai. Žygio vadovė, pasitelkusi vietinę tautosaką, geologinius bei istorinius tyrinėjimus, pasakojo žygeiviams apie gamtos ir kultūros objektus.

Pirmasis gamtos objektas, kurį aplankė keliautojai, – Ustronės riedulynas, tautosakoje įvardytas Akmenų kalnu. Per geologinius žvalgymus prof. habil. dr. Gediminas Gaigalas su studentais ėmė riedulių pavyzdžius. Tolimesni lyginamosios analizės tyrimai parodė, kad riedulyno akmenys – „emigrantai“ iš tolimųjų Alandų salų. Šie tyrimai patvirtina, kad Aukštadvario žemės reljefą galutinai suformavo paskutinysis ledynmetis. Senoliai pasakoja, kad kalno šlaite yra keli stovintys akmenys, vadinami „Užkeikta veseilia“. Tai – užkeikti vestuvininkai, pavirtę akmenimis. Senoliai šį kalną vadina Akmenų kalnu, į kurį per perkūniją dažnai trenkiąs perkūnas. Tikėtina, kad šis kalnas baltiškuoju laikotarpiu buvęs apeigų vieta. Tiesa, daug riedulių iš šios vietos 1895–1902 m. buvo panaudota Užuguosčio bažnyčios statybai. Žavėdamiesi stačiais riedulyno šlaitais, pelke, apvalučiu Ustronės ežerėliu, keliautojai priėjo Gelionių ežerą. Jis visiškai nenuotakus, beveik apskritas, o pasak vietos gyventojų, esąs gilus. Anot senbuvių, tai tik laumių buveinė. Net ir laumės Gelos vardą turi. Prie ežero buvo įsikūręs Gelionių palivarkas. Dar galima įžiūrėti senkelį nuo Gelionių į Amerikos ir Ustronės kaimus. Keliautojai aplankė prie senkelio augančius ąžuolus, kuriems, pasak eigulio Ričardo Kaminsko, jau per 300 metų. Šie milžinai galynėjosi su vėtrų pagairėmis, aukšti neužaugo, tik kamienų storis liudija jų garbų amžių. Drūtmedžiai verti gamtos objektų statuso.

Didelį įspūdį keliautojams padarė Gelionių dauba, nors nedidelė, tačiau lygiašonio piltuvo formos, iš karto kaustanti dėmesį. Nenuostabu, kad žmonės senovėje ją pritaikė savo dvasinei kultūrai. Sakmės apie čia pasirodančias nekrikštytų vaikučių dvaseles šviečiančių rutulių pavidalu rodo mūsų protėvių dvasinę pasaulėžiūrą.

Nuo Gelionių vietovės žygeiviai pasuko link buvusio Polesės palivarko. Šią vietovę liudija vienišas metalinis kryžius. Tai – Polesės dvarininkės Žižnevskienės kapas. Ši šeima buvo viena iš pagrindinių Užuguosčio Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios statybos fundatorių. Kapavietė prie kelių sankirtos kiek neįprasta dvaro savininkei. Parko darbuotoja R. Balsevičiūtės nustatė, kad moteris buvusi romų kilmės. Susirgusi ir jausdama mirtį, ji prašė būti palaidota prie dvaro, kryžkelėje. 2017 metų vasarą kapą lankė giminaičiai iš Rumunijos.

Priėję Mergiškių mišką, žygeiviai klausėsi pasakojimų apie vilkus. Čia gyvenę senoliai mokėdavę vilkus „vobyti“, arba prisišaukti. Gedanonyse jų būdavę daugiausia. Apie Gramnyčias, vasario 2 dieną, prasidėdavę vilkų vestuvės. Pasirodo, kad gedanoniečiai ne tik bijodavę vilkų ir nuo jų gyvulius saugodavę, bet jų daliai mėsos kryžkelėje per Kūčias palikdavę.

Pakilę į Trampolium vadinamą kalvą, kurioje dar carinės Rusijos okupacijos laikotarpiu buvo pastatytas „majakas“, žygeiviai išgirdo, kad įlipus į jo bokštą, visa Lietuva matydavosi, kaip sakydavo senoliai. Kiek paėję, keliautojai rado kapinaites. Čia ilsisi Gedanonių ir Mergiškių kaimo darbštuoliai. Jie išlaikė gražią lietuvišką kalbą, sugebėjo šiose kalvelėse arti, auginti gyvulius, mums išsaugojo archajinius tikėjimus. Pasakojama, kad kaimas vardą gavo nuo žodžio „gedoti“, arba gailėti. Maro metais moterys audė drobinius rankšluosčius ir per naktį tiesė skersai kelią, taip vildamosi užkirsti kelią užkratui. Apie buvusią Gedanonių koplyčią liudija akmenų krūva, didelio kaimo pėdsakus primena akmeniniai pamatai.

Kiek nuošaliau, Mergiškių kaimo link, gyveno gyvačių užkalbėtojas Juozas Kanaševičius, sugebėdavęs net per nuotolį gelbėti įkirstus gyvulius ir žmones. Nagingas kalvis Martynas Lukoševičius garsėjo aplinkinėse apylinkėse savo gaminamais žemės ūkio padargais. Sovietmečiu nestojęs į kolūkiečių gretas, darban kiekvieną dieną eidavo į Rūdiškes. Pareidavęs tik keletui valandų pailsėti. Ir tai ne pasaka ar sakmė, tik jo gyvenimas.

Šiame kaime gyveno ir Seniavskių giminė. Pasakojama, kad Gedanonyse buvo Dailidžių ežeras. Kaimiečiai sumanę iškasti kanalą, kad vanduo kiek toliau patekėtų ir dirbamus laukus drėkintų. Broliai Seniavskiai ėmėsi tokio darbo ir dainuodami iškasė kanalą. Vanduo plūstelėjo visa jėga pirmyn, o ežerą užtraukė siūbuojanti velėna. Dabar ežero vietoje tik liulanti pelkė, Dailydėm vadinama. Ten yra gili „akis“, kaimiečiai, surišę vadeles, bandė jos gylį pamatuoti, tačiau vadelių nepakako. Tokia tad gili toji „akis“. Gedanoniečiai Kanaševičiai ir Seniavskiai – labai senos ir garbingos giminės. Pasakojama, kad jų protėviai, vadovaujami paties Chodkevičiaus, kovėsi su turkais ir, išplėšę pergalę prie „juodų marių“, užkirto kelią į Lenkiją ir Lietuvą. Petras Kanaševičius buvęs kazokų vadas ir labai pasitarnavęs šiai pergalei laimėti. Po politinių neramumų ir nesutarimų cariniu laikotarpiu Ukrainoje šios giminės turėjo sprukti į Lietuvą.

Pati aukščiausia kalva visoje Dzūkijos aukštumoje (Gedanonių kalva) vadinama „majaku“. Toks pavadinimas likęs todėl, kad caro okupacijos metais čia buvo pastatytas medinis bokštas. Statė jį liaudies atmintyje likę „zimagorai“, pasak kaimo merginų, tvirti ir labai gražūs vyrai. Žygeiviai, įlipę į apžvalgos aikštelę, kiek numalšinę alkį ir troškulį, leidosi į tolimesnį kelią – senkeliu ėjo Antaveršio ežero pakrante.

Sustoję prie užšalusio ežero, žygeiviai klausėsi pasakojimo, kad ežeras senuoju baltų laikotarpiu buvo susijęs su gyvulių aukojimu požemio ir vandens karalystės valdovui. Pasak senolių, Antaveršio vardą gavęs dėl to, kad esą čia nuskendęs Antano veršis. Paėję į kitą keliuko pusę ir nuklampoję per šernų suknistą pievą, žygeiviai pamatė Antaveršio duobę. Būtent čia kaimiečiai skandindavę netinkamus laikymui gyvuliukus, nors paklausti, kodėl būtent čia, atsakydavo, kad taip darė ir jų diedai. Neabejotina, kad ir duobė senovėje buvusi alku, kurioje aukoti gyvuliai. Eidami žygeiviai pamatė pulką šernų, bet jie buvo gudrūs, į duobę nelindo. O sutiktas puikus pašnekovas, vietinis gyventojas Stasys Kairys pasakojo, kad jis, pastaruoju metu vis dar prižiūrintis puikų žirgą, karvę, negalintis net daržų pasisodinti, nes tenka pačiam, naktimis pagaliais į skardą daužant, kariauti su šernų pulkais. Iš puikiai kaimo istoriją žinančio Stasio žygeiviai išgirdo, kad čia šaunaus jaunimo būta, pavyzdingai prižiūrimuose laukuose ganėsi žirgai ir karvės. Antai žygyje dalyvavusio jaunuolio Manto Daudos prosenelis Kazys laikęs žirgą, už kurį Kauno žemės ūkio rūmų parodos komisija skyrė kelių šimtų litų premiją bei padėkos lakštą. Taip bekalbėdami, žygio dalyviai pamažu vėl priėjo Martyno sodybą. Čia, iškėlę vėliavas, Lietuvai sudainavo dainą „An kalnelio, an aukštojo“. Šeimininkai ragino valgyti košę, gerti dzūkiškų „žolalių“ arbatą su pušų pumpurais. Žygeiviai džiaugėsi daug išgirdę ir pamatę, sakėsi norintys keliauti ir kitą kartą. Renginyje dalyvavusi žurnalistė Jolita Mažeikienė apskaičiavo, kad numatytu maršrutu žygeiviai nukeliavo 10 km 150 m.

Visų keliautojų vardu dėkoju Antaveršio kalviui Martynui Breikštui ir jo žmonai Vilmai, kurie mus globojo, daug stengėsi, kad šis žygis įvyktų. Egidijui ir Vilmai Juodžiukynams dėkojame už skanią košę. Mūsų buvo vos penkiolika, tačiau visą kelią lydėjo puiki nuotaika, visai nepavargome.

 

Aukštadvario regioninio parko direkcijos kultūrologė Rita Balsevičiūtė

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close