home Laisvalaikis Redaktoriaus savaitė. Ir kuo tada galėsim pasigirti? Gyvenimu, kurį nugyvenome, ar gyvenimu, kurį suvaidinome?

Redaktoriaus savaitė. Ir kuo tada galėsim pasigirti? Gyvenimu, kurį nugyvenome, ar gyvenimu, kurį suvaidinome?

Geltona. Žalia. Raudona. Trys spalvos, kurias dar ilgai siesime tik su vienu – Lietuva. Dar ilgai geltoną siesime su saule, kurios taip išsiilgstame per žiemą. Žalią su intensyviai kertamais ir baldų plokštėmis virstančiais mūsų miškais. Raudoną. Taip... Įsigaliojus alkoholio apribojimams reikia pripažinti, kad, ko gero, kraują regėsime dažniau nei raudonąjį vyną.

 

Kartais net geltona pasidaro panašesnė ne į tą džiaugsmą mūsų protėviams kėlusį šviesos rutulį danguje, bet vėjyje kvapą gniaužiančiu aromatu banguojantį rapsų lauką.

 

Per šimtus metų viskas sumaterialėjo. Viskas, kas buvo neįkainojama, tapo nuobodu. Įdomu tik tai, ką galima nupirkti už pinigus. Ir iš tikrųjų, kam šildytis prie laužo, jeigu galima pasišildyti prie įjungto elektrinio šildytuvo, tuo metu besisukančio panašiu greičiu kaip elektros skaitiklis.

 

Pompastiškai ir patriotiškai pasitikome Lietuvos valstybės šimtmetį. Tačiau ar tai reiškia, kad savo šalį mylime labiau?

 

Antai, pastatai pasipuošė įstabaus dydžio trispalvėmis, namai, gatvės, ištisi kvartalai nušvito mūsų trispalvės spalvomis. Ar dėl to, kad savo šalį mylime labiau? O gal dėl to, jog mums įprasta vaidinti meilę?

 

Nors 50 metų keikėme „didžiąją tėvynę“, bet vėliavas raudonas mielai kabinome. Na, gal ne visai mielai, bet išsiskirti iš raudonosios masės nebuvo itin palanku.

 

Dabar „plėvesuojame“ trispalve Lietuvos jūra. Bet ar dabar jau mielai?

 

Deja, stebuklas neįvyko. Pompastiškas vėliavų kabinimas – ne meilė Lietuvai. Tai – įprotis puoštis, kad niekas neapkalbėtų.

 

Smagu žiūrėti, kaip atbunda per šventes žmonė, bet nyku matyti, kai šventėms pasibaigus jie ir toliau, susikrovę daiktus, keliauja į plačius tolius. Kuo tolyn nuo to, ką tik garbino ir gyrė. Nyku matyti, kai tie patys, kurie ką tik giedojo „vienybė težydi“, ir toliau skundžiasi savo vargana Tėvyne.

 

Liūdna matyti, kai broliai, ne, ne tie, kurie vienoj šeimoj augę, bet tautos broliai – lietuviai, prieš šventes engę saviškius, per šventes aukštai iškėlę galvą vaikšto lyg niekur nieko – kaip didžiausi patriotai.

 

Naivu tikėtis, kad komunizmas žlugo. Naivu tikėtis, kad šio kraugeriško aparato patikėtiniai išnyko. Naivu tikėtis, kad jų darbo metodai pasikeitė. Naivu tikėtis, kad išmokę meluoti jie daugiau nebemeluos.

 

Žmonės labai paprasti, jie visi nori gero. Tik vieni nori užsidirbti, o kiti – neprarasti.

 

Kaip savo namus saugojo mūsų protėviai, taip saugome ir mes. Vieni – bandydami išsikovoti laisvę, kiti – apsimetinėdami, kad viskas mums gerai. Niekad nežinai, kuri išgyvenimo formulė sėkmingesnė. Skiriasi tik tai, ką galėsi pats sau pasakyti po dešimčių metų – tuomet, kai tavo saulė jau judės į tamsesnį rytojų.

 

Ir kuo tada galėsim pasigirti? Gyvenimu, kurį nugyvenome, ar gyvenimu, kurį suvaidinome?

 

Metai bėga nesustabdomai – ir kuo ilgiau neatsakysime į klausimą, kas mes, tuo mažiau galėsime apie save papasakoti egzistencinės brandos saulėlydyje.

 

Pastatai išlieka tik tie, kuriuos pastatome, o ne tie, kuriuos sugriauname.

 

Jei visą gyvenimą statysime, gyvenimo saulėlydyje galėsime pasigirti ištisais miestais, tačiau jei griausime... Kuo tada girtis? Ką tada parodyti? Kuo įrodyti, kad mes egzistavome? Tai, kas sugriūna – sugriūna amžiams.

 

Ir tuomet klausiame savęs – o kam to reikia? Kam statyti, kam vargti, jeigu galima gyventi be sunkumų, be rūpesčių, tik vis laikinai persikraustant į mums patogų būstą. Kažkas gi tiek jų daug pristatė! Nepatiks – vėl persikraustysime! Ir vėl. Ir vėl?

 

Šįkart atsakymą pateikite ne sau, o savo vaikams, savo artimiausiems žmonėms, tiems, ką mylit, gerbiat ir linkit tik geriausio.

 

Kokį paveldą po savęs paliksite jiems? Nuolatinio persikraustymo? To persikraustymo, kai kiekvienoje vietoje palieki dalelę savęs? Ar tikrai po dažno persikraustymo dar bus ką palikti? Ką patarti? Ko išmokyti? Kaip išmokysite vaikus statyti, jei patys nemokėsite statyti? O gal tiesiog patarsite jiems klaidžioti gyvenimo klystkeliais, taip ir nerandant pastovios vietos?

 

Ar tikrai patartume savo brangiausiems artimiesiems tapti klajokliais beduinais? Ar tikrai norėtume, paskutinį kartą padėję savo galvą ant minkštos pagalvės, susimąstyti ir atrasti, kad gyvenime nieko nepastatėme, o tuos, kurie saugos mūsų atmintį po mūsų išėjimo, išmokėme tik vieno – bastytis po gyvenimą. Bastytis be tikslo ir be galimybės perduoti savo paveldą – pastatytus miestus.

 

Žmogus labai paprastas ir kartu sudėtingas. Kuo daugiau pastato, tuo daugiau turi. Kuo daugiau sugriauna, tuo daugiau praranda. Kuo daugiau nekenčia, tuo daugiau netenka. Kuo daugiau iš tikrųjų myli, tuo daugiau sukaupia. Sukaupia energijos sau ir aplinkiniams. Sukaupia džiaugsmo, laimės ir tikėjimo.

 

Tikėjimo ne nusipirktais laikinais baldais, o tikėjimo savo pastatytais miestais, kurie išliks per amžius. Tikėjimo žingsniais, apie kuriuos net po kelių šimtų metų rašys istorijos vadovėliai. Kaip dabar rašo apie tuos, kurie kūrė Lietuvą. Nors ir patirdami sunkumų, priimdami sudėtingus sprendimus, jie kūrė Lietuvą, o ne stengėsi išlaukti visą vargą, pasislėpę po netikros meilės skraiste.

 

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close