home Laisvalaikis Redaktoriaus savaitė. Galime rinktis. Išmesti viską, kas nepatinka, ir pasiimti tai, kas patinka.

Redaktoriaus savaitė. Galime rinktis. Išmesti viską, kas nepatinka, ir pasiimti tai, kas patinka.

Per pilką šalčio miglą miško proskynoje nušvinta saulės skleidžiamas blausus raudonis. Turbūt nėra labiau stingdančio vaizdo, kai, rodos, sustingsta net saulė, kylanti tarp šerkšno sukaustytų medžių. O su ja virš laukų pakyla ir speigo rūkas. Rūkas, kuris pranašauja tik viena – dar didesnį ryto speigą.

 

Kai manome, kad termometro stulpelis žemiau nukristi jau nebegali, jis mus vis tiek nustebina. Brėkštantis rytas į žemę atneša dar daugiau šalčio. Taip. Saulė ne šiaip sau ugninis rutulys. Ji – gyvybė.

 

Manantiems, jog Žemės atmosfera mus saugo tik nuo saulės kaitros, tenka šiek tiek susirūpinti, kai sužino, kad atmosfera saugo ir nuo šalčio. Ir ne itin mažo. Plačioje kosmoso erdvėje šis šaltis siekia net 270 laipsnių. Žinoma, žemiau nulio... Todėl kiekviena aušra, kurios metu net pro didelio speigo debesis pasirodo saulė, reiškia viltį. Gyvenimo viltį. Pakilus saulei, kuri šildo mūsų planetą ištisus metus, nebaisūs pasidaro ne tik apšerkšniję medžiai, bet ir giliausias nosies ertmes stingdantis šaltis. Nes žinome, kad ateis pavasaris. Ir brėkštant pavasario aušrai matysime ne tik lengvame vėjelyje banguojančius miškus, bet išgirsime ir mažųjų sparnuotų giesmininkų grakščiąją simfoniją. Tą simfoniją, kurią girdint mūsų galvoje į visas puses pažyra įvairiaspalviai saulės spinduliai.

 

Saulė, karštis, ugnis. Šie trys skirtingi, tačiau tarpusavyje labai susiję elementai, džiugina ne tik mus. Jais džiaugėsi ir mūsų protėviai bei pats pirmykštis žmogus. Ta būtybė, kuri iškentė ledynmečius ir ugnikalnių išsiveržimus. Ta būtybė, kuri tiesiog negalėjo pasirinkti. Taip lengvai pasirinkti kaip mes.

 

Tūkstančiai metų žmogaus evoliucijos atvedė mus į šiandieną. Į tą šviesų rytojų? Deja, daugelio nusivylimui – taip. Taip, mes jau gyvename šviesiame rytojuje. Abejojate? Neturite pinigų, neturite sveikatos, šildymas arba brangiai kainuoja, arba tenka šildytis mažiau, o parduotuvėse galite įpirkti tik prastesnius produktus? Ar tikrai žmogus evoliucionavo iki visiškos jo egzistencinės katastrofos?

 

Nusikelkime „tik“ milijoną metų atgal. Į tuos laikus, kai žeme vaikščiojo mūsų protėviai – neandertaliečiai. Ir pamąstykime, apie kokį šviesų rytojų jie galėjo galvoti? Ar ne apie tokį, kuriame galėtum į speigą ir pūgas žiūrėti pro langą šiltai sėdėdamas minkštame fotelyje? Ar ne apie tokį, kuriame norint įžiebti ugnį reikėtų ne valandėlę kitą daužyti titnago gabalus vieną į kitą, o tik lengvai brūkštelėti mažą degtuką arba paspausti mygtuką? Ar ne apie tokį, kuriame tavo gyvybė priklausytų nuo to, ką rasi už kelių šimtų metrų vos ne kiaurą parą dirbančioje parduotuvėje, o ne porą savaičių klajodamas kelis šimtus kilometrų ir tikėdamasis sumedžioti bent smulkiausią gyvūnėlį? Ar tikrai gyvename blogesniame amžiuje?

 

Ko gero, svarbiausias skirtumas tarp mūsų ir neandertaliečių yra labai paprastas. Ne, tai ne smegenų tūris ir išsilavinimas, o paprasčiausia galimybė rinktis. Rinktis, kaip gyventis, rinktis, kur gyventi ir su kuo gyventi.

 

Prieš milijoną metų vienišas gyvenimas dažniausiai reiškė mirtį. Komandinis darbas renkant gėrybes bei medžiojant buvo tiesiogiai susijęs su skrandžio turiniu bei sotumu. Bet kokia nesėkmė, ištikusi vienišių, reiškė jo egzistencijos pabaigą. Tuo tarpu gentys išlikdavo ilgiau ne tik dėl galimybės pasiskirstyti darbus bei apginti save, bet ir surinkti kur kas daugiau ir įvairesnio maisto, o tai irgi garantuodavo gyvybę.

 

Suprantama, prieš milijoną metų už kokią nors sumą eurų nebuvo galima įsigyti ir olos su balkonu ar vaizdu į ąžuolų alėją. Jau nekalbant apie norą sekmadienį praleisti gulint pūkų minkštumo kailių krūvoje ir mėgaujantis vaizdu, sklindančiu iš įvairiomis spalvomis blyksinčios dėžutės. Pasirinkimas buvo gana minimalus – išgyventi ir tobulėti. Tobulėti tik tam, kad išgyventum. Pasirinkimo nebuvo.

 

O dabar galime rinktis. Galime visiškai netobulėti. Galime visiškai dėl nieko nesijaudinti, nes neišnyksime ir nuo bado nemirsime. Bet kuriuo atveju kas nors – daugiau ar mažiau – mumis pasirūpins. Be to, kodėl turėtume neišgyventi, jeigu speigą praleidžiame šiltuose kambariuose, kartais kaip kupranugariai ant savo kupros dėl viso pikto užsimetę dar ir kelis užklotus? Kodėl turėtume neišgyventi, jeigu prekybos centre maisto pilna, nepriklausomai nuo jo kainos. Apskritai maisto! Kodėl turėtume neišgyventi, jeigu mus nuolat kas nors aplanko ir reikalui esant pasirūpina mumis? O kur dar gydytojai, apie kuriuos pirmykštis žmogus net nesvajojo?

 

Gyvename ateities pasaulyje, ateities žmonijoje ir galime save vadinti labiausiai išsivysčiusiais žmonėmis per visą žmonijos istoriją. Nereikia sakyti, kad tokie nesame, nes bunkame, nes valdžia bloga, nes daugėja nusikaltimų. Esame labiausiai išsivystę žmonės, nes galime rinktis, kuriuo keliu eiti. Galima rinktis, kuo norime būti. Nusikaltėliu ar dar vienu, kuris suteiks galimybę ateities žmonėms pasitikti dar šviesesnį rytojų?

 

Pasirinkimo teisė mums ne tik padeda palengvinti savo gyvenimą, bet ir įgyvendinti svajones, norus, troškimus. Pasirinkimo teisė suteikia galimybę išgyvenimą pakeisti gyvenimu.

 

Dažnai pykstame, kad kaimynai triukšmauja? Tačiau ar galime rinktis? Žinoma, ne vienas jau ir pasirinko, persikraustydamas į kitą gyvenamąjį būstą. Dar ne vienas – suremontavęs būstą ir nuo triukšmo atsitvėręs storesne siena. Kaip šią problemą galėjo spręsti pirmykščiai žmonės? Nakvoti ne oloje, bet lauke, šalia jos? Plėšrūnų gausioje žemėje tai reiškė mirtį.

 

Dažnai skundžiamės, kad mums nepatinka mūsų darbovietė ar tos dienos darbai? Maža bėda. Galime be jokių rūpesčių pereiti į kitą darbovietę arba, užuot auginę vištas, lauką užsodinti bulvėmis.

 

Dažnai skundžiamės, kad mums nepatinka parduotuvėje parduodamas maistas ar jo kainos? Tada tiesiog galime nueiti kitą, mums labiau patinkančią parduotuvę ir ten įsigyti visko, ko reikia?

 

Kaip dažnai mus erzina šalia esantis žmogus? Jį tiesiog paliekame ir užmirštame.

 

Taip. Galime rinktis. Išmesti viską, kas nepatinka, ir pasiimti tai, kas patinka. Kartais net nebandydami vertinti, ar tikrai nepatinka, ar tikrai kitur yra geriau.

 

Galime pasirinkti, ką norime gyvenime koreguoti ir visa tai pasiimti. Tiesiog pasirinkdami kitą.

 

Visą mūsų gyvenimą sudaro įvairūs „priedai“. Vieni jų mūsų gyvenimą veikia daugiau, kiti mažiau. Todėl gyvendami laikais, kai turime pasirinkimo galimybę, galime rinktis, kurias gyvenimo detales koreguoti arba keisti, kurias palikti tokias, kokios yra, ir kurias tiesiog išmesti.

 

Todėl neturėtų būti keista, jog kartais visiškai atsisakome to, kas nepatinka, arba tai pakeičiame kitu. Elementaru, kad jeigu vienoje parduotuvėje parduodama duona mums nepatinka, jos nusiperkame kitoje parduotuvėje. Lygiai taip pat elgiamės, jeigu mums reikalingos duonos nėra mūsų pamėgtoje parduotuvėje. Tuomet jos nusiperkame kitoje parduotuvėje. Viskas taip paprasta! Kaip ir pats žmogus! Toks pats vienu sykiu ir sudėtingas, ir toks pat paprastas.

 

Dažnai net nepamąstome, kad gamtoje ir mūsų kasdienybėje galima įžvelgti visą galybę žmogaus egzistencijos tiesų. Gamta ir mūsų kasdien atliekami paprasti veiksmai nesunkiai atskleidžia, kaip elgiamės ir ką galvojame. Pasaulis pilnas mūsų psichologinės simbolikos, tereikia ją suvokti ir išmokti.

 

Dažnai skundžiamės gyvenimu, neįžvelgdami, jog tai užprogramuota. Užprogramuota nuo tada, kai mūsų dar nebuvo. O kiekvienos epochos žmonės tą programą dar ir tobulina.

 

Jeigu parduotuvėje mokame už prekę, kodėl tikimės, kad kas nors mums padarys paslaugą visiškai nemokamai? Jeigu sekmadienį tingime padėti draugui, kodėl tikimės, kad jis atskubės mums į pagalbą, kai jos reikės mums? Jeigu per šaltį nenorime nė nosies laukan kišti, kodėl visi kiti to turėtų norėti? Jeigu savo artimam nenorime suteikti šilumos, kodėl tikimės, kad jis jos neįsigis kitoje „parduotuvėje“?

 

Taip, žmogus labai paprastas. Ne veltui sakoma, kad apie žmogų viską pasako jo darbai. Nebūtinai geri ar blogi, bet tie, kuriuos jis daro kasdien. Tie darbai, kuriais jis siekia savo gyvenimą padaryti geresnį. Tie jo darbai, kurie ne mus, o jį patį veda į šviesų rytojų.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close