Ar pakankamai rūpinamės senais ir ligotais žmonėmis?

Kiekvienas bent kiek su mūsų socialinės apsaugos sistema susiduriantis žmogus žino, kad ji turi labai daug spragų. Daug dėmesio skiriama vienai iš labiausiai pažeidžiamų visuomenės grupių – vaikams, tačiau užmirštami vyresnio amžiaus žmonės. Jiems taip pat reikia valdiškų įstaigų darbuotojų dėmesio ir atjautos, teisingų sprendimų ir įstatymų.

Kuriantiems ir priimantiems įstatymus valdžios žmonėms turbūt reikėtų bent kiek įsiklausyti į savivaldybėse dirbančių specialistų nuomones ir pageidavimus. Kitaip visa tai ir liks tik dokumentuose, o rezultato nebus.

Šį kartą kalbėsime ne apie vaikus, nors dėmesio ir rūpesčio jiems reikia, jo gauna, tačiau tobulėjimui ribų nėra. Kur kas prastesnė padėtis su kita taip pat labai pažeidžiama visuomenės grupe – senais ir ligotais žmonėmis. Tuos žmones matome kasdien, ypač apsilankę poliklinikoje ar ligoninėje, matome juos ir gatvėse, parduotuvėse. Atrodo, kad jie gyvena ne tarp mūsų, bet kažkur šalia.

Dėmesio ir pagalbos jiems tikrai nepakanka. Praeitą savaitę Prienų ir Birštono savivaldybėse lankęsis LR socialinės apsaugos ir darbo ministras pastebėjo, kad kai kuriose situacijose Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ieško, bet neranda bendros kalbos su Sveikatos ministerija. Šios ministerijos vadovas sutelkė dėmesį į kovą su alkoholiu ir kitomis ne visai suprantamomis antraeilėmis problemomis, o nesiima reikalingos pertvarkos dėl socialinės globos ir slaugos bei ligonių kasų, sprendžiant šias problemas kartu su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.

Kas sudrausmins artimuosius?

Matant ligoninės ar poliklinikos koridoriuose besiblaškančius vyresnio amžiaus žmones darosi graudu. Ne visus gali atvežti vaikai ir palydėti pas gydytoją – vieni gyvena toli, kiti – dirba, o tokiais atvejais iš darbo niekas neišleidžia (ir niekas neduoda nedarbingumo lapelio, kaip, pavyzdžiui, susirgusiam vaikui slaugyti). Kiti senoliai – socialiai apleisti, bet nori gyventi savo namuose, nors kartu gyvenantis sūnus ar dukra nesugeba jais pasirūpinti. Dažniausia problema – alkoholis, kai atžala prageria senolio pinigus, trūksta net maistui. Bet kam toks žmogus rūpi? „Jis ar ji gyvena su sūnumi ar dukra, turi kas rūpinasi.“ Bet ar kas pasidomėjo, kaip rūpinasi? Praeitą savaitę per šalį nuvilnijo kita siaubinga istorija, kai garbaus amžiaus motina besirūpindama neįgaliu sūnumi jį labai sužalojo. Atrodo, daugelis žinojo, bet nesugebėjo pamatyti, kad motina elgiasi neadekvačiai.

Lankantis viename atokiame kaime teko ir savo akimis pamatyti, kaip vaikai „rūpinasi“ savo tėvais. Negalima sakyti, kad socialiniai darbuotojai dirba netinkamai, bet tokie žmonės į jų akiratį nepatenka. Kas turėtų atkreipti dėmesį, kas turėtų susirūpinti, kad tam žmogeliui negerai, nors gyvena ir savo namuose, kad jo vaikas tinkamai neprižiūri. O žmogus didvyriškai kenčia ir niekam nesiskundžia. Be to, pakalbinta senolė, sūnui negirdint, prisipažino: „Argi gerai skųsti savo sūnų? Juk mes patys tokį erodą užsiauginom. O dar ir „šnapsas“ pridėjo…“

Neseniai lankantis poliklinikoje teko pasikalbėti su 81 metus skaičiuojančia Ona. Nenorėjo moterėlė viešumos, tačiau besikalbant išryškėjo jos bėdos: gyvena su girtuokliaujančiu sūnumi, kuris prageria ne tik jos pensiją, bet dar ir pagrasina. Į globos namus keltis nenori, nors niekas jai ir nesiūlė. Tačiau sakė, kad būtų gerai, jeigu nors kartą per savaitę užsuktų koks socialinis darbuotojas, padėtų šiek tiek apsitvarkyti, gal dar ir sūnų sudrausmintų, ar kiek nors pinigėlių padėtų išsaugoti. Kas dar įstrigo? Nagi, kad moteris tikrai neturės pinigėlių net palaidojimui, nes jokių santaupų nėra. „Iš kur gali kiek nors sutaupyti, jeigu net lovą išverčia beieškodamas. Seniau pas kaimynę pasidėdavau nors kiek, o dabar ta išvažiavo pas vaikus į Alytų. Žiemą ten ir prabus, o pavasarį sugrįš“, – pasakojo moteris.

Seniūnijos darbuotojai stengiasi padėti

Apie padėtį ir darbą su vyresnio amžiaus, ligotais ir vienišais žmonėmis kalbamės su Šilavoto seniūne Neringa Pikčilingiene. Seniūnė patvirtina žinanti apie tokią problemą, tačiau seniūnijos darbuotojai stengiasi neišleisti nė vieno pagalbos reikalingo žmogaus iš savo akiračio. „Vienas visko negali sužiūrėti, tačiau labai daug padeda seniūnaičiai, kurie yra arčiau žmonių ir žino padėtį. Visada stengiamės aplankyti, pasižiūrėti, kuo galima padėti. Seniūnijos teritorijoje dirba Prienų socialinių paslaugų centro paskirta moteris, kuri prižiūri net 12 asmenų, kita darbuotoja dirba su socialinės rizikos šeimomis“, – sako seniūnė.

Panašių problemų yra ir kitose seniūnijose, jas sprendžia tik aktyvūs seniūnai bei seniūnijų socialiniai darbuotojai. Juk jie arčiausiai žmonių, daugiausiai ir žino visas jų skaudžias bėdas.

Kad nebūtų apleistų ir užmirštų žmonių, turėtų būti pilietiški ne tik pareigas atliekantys darbuotojai, bet ir kaimynai, kurie pirmieji išgirsta visas naujienas. Reikia kreiptis į seniūniją ir tada ieškoti bendros pagalbos.

Rajoninėse ligoninėse geriau

Poliklinikoje vaikštinėja daug vyresnio amžiaus žmonių, kuriuos iš kabineto į kabinetą palydi slaugytojos, bet jeigu reikia kurį laiką pasėdėti, senoliui nusibosta, tad eina ir vėl pasiklysta… Ir tai tik Prienų nedidelėse gydymo įstaigose. O ką kalbėti apie Kauno klinikas, kuriose pasiklysta ir dar nesenas žmogus.

Vargu ar tas gydymo įstaigų optimizavimas ir skirstymas lygiais ką gero duoda. Žinoma, ligoniams reikalingos konsultacijos aukštesnio lygio klinikose, bet gal po konsultacijų būtų geriau žmogų tolesniam gydymui paguldyti savo regiono ligoninėje?

Teko matyti, kai vienoje Kauno ligoninėje (ne slaugos) pačiam sūnui, padedant vos prisišauktai slaugytojai, teko 8 kitų ligonių akivaizdoje keisti tėvui sauskelnes… Situacija nemaloni ir saviems, ir visiems kitiems palatos ligoniams bei jų lankyti atėjusiems artimiesiems.

Gal atsižvelgiant į tai, kad visuomenė sensta, kad vis daugiau lieka vienišų ir socialiai vienišų žmonių, kurie turi sveikatos problemų, būtų sudaryta galimybė daugiau gydytis rajoninėse ligoninėse, kur juos galėtų aplankyti artimieji ar kaimynai. O optimizuojant gydymo įstaigas ir norint suteikti geresnes paslaugas, gerų rezultatų nebus. Tad gal ir gerbiamam sveikatos ministrui reikėtų daugiau dėmesio skirti paprastiems žmonėms, jų gyvenimo kokybės gerinimui, o ne rūpintis, kaip iš kavinių ir restoranų išvaikyti klientus. Reikia stiprinti rajono ligonines ir poliklinikas, o ne jas naikinti. Išsaugokime dar tuos žmones, kurie nepabėgo iš Lietuvos.