Liudijimų vakaras „Kaip man padėjo malda“

Sausio 25-osios vakarą Birštono parapijos namuose vyko neįprastas renginys. Nors birštoniečių susirinko nedaug, tačiau atėjusieji susitikti ir pasimatyti su Vilniaus Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazijos mokiniais ir kunigu kapelionu Sauliumi Bužausku tikrai buvo nustebinti ir nuoširdžiai sužavėti.
Vilniaus Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazija yra nevalstybinė katalikiška gimnazija, kurioje ugdomi vaikai nuo pirmos iki dvyliktos klasės. Į ugdymo procesą įtraukiami ir turintys specialiųjų ugdymosi poreikių vaikai. Gimnazijos steigėjai yra Vilniaus arkivyskupija ir Marijos Dangun Ėmimo seserys. Šis vardas gimnazijai buvo suteiktas tik praeitais metais.
Į Birštoną atvyko 9–10 klasių mokiniai. Prieš ateidami į parapijos „Carito“ namus, jaunuoliai dalyvavo šv. Mišiose, taip pat apžiūrėjo Sakralinį muziejų, kurio patalpose gyveno ir palaimintasis T. Matulionis.
Parapijos namų patalpose buvo pastatytas improvizuotas altorius ir užrašas: „Kai aš meldžiuosi, nieko nebijau “. Tai palaimintojo T. Matulionio žodžiai, kurie reiškia, kad kai žmogus meldžiasi – Dievas su juo ir jis nieko nebijo. Tai kas yra malda ir ką ji liudija?. Kas yra Viešpaties šlovinimas?
Apie tai jaunimui ir aiškino dvasininkas. „Žmonės šlovina Kristų giedodami prie vargonų giesmes. Ar tekstas ir melodija yra šlovinimas? Ne, šlovinti Viešpatį galima ir malda, ir gerais darbais. O vienas iš šlovinimo būdų yra malda su giesmės intarpais. Taigi, melstis galima irgi įvairiai – yra tam tikros ir visiems žinomos maldos „Tėve mūsų“ ir „Sveika Marija“, Švč. Mergelės Marijos rožinis. Tačiau labai graži ir nuoširdi malda yra tiesioginis kreipimasis į Dievą savais žodžiais“, – kalbėjo kapelionas.
O kaip elgtis bažnyčioje, kai ten reikia rimties ir susikaupimo? Pasak kunigo, bažnyčioje reikia ir tylos akimirkų, kad žodis pasiektų širdį ir pajustume nušvitimą. Reikia, kad Dievo būtų ilgimasi, kad pajustume jo artumą. Malda teikia jėgų, dvasios ramybę, keičia žmonių tarpusavio santykius. Tegul iš lėto, ne iš karto, po lašelį. Kaip ir malonės nebus be maldos, taip nebus ir krikščioniško tikėjimo.
Po kunigo Sauliaus žodžių savo patirtimi pasidalino ir keli mokiniai, kuriems patiems pavyko įsitikinti maldos galia ir gauta malone. Visi kalbėjusieji paminėjo, kad daugiausia prašo Dievo pagalbos ir meldžiasi, kai yra sunku, kai ko nors bijo ar nerimauja.
„Dievas žino, kokiais keliais mums padėti ir per kokius žmones. Kai meldžiuosi, tampu rami ir nieko nebijau“, – sakė Kotryna, pasakodama savo nutikimą. Apie maldos galią liudijo ir kiti mokiniai. Beje, mes kiekvienas galėtume ir patys paliudyti, kaip buvome Dievo išgirsti, kaip sulaukėme pagalbos, kaip mums padėjo lyg iš kažkur atsiradę žmonės, susiklostę palankios situacijos.
Pasak kun. S. Bužausko, kai žmogus meldžiasi, širdyje darosi šviesiau, jis įgauna daugiau drąsos ir tampa ramesnis, nes žino, kad Viešpats padės. „Kai meldžiuosi, aš remiuosi į asmenį, didesnį už save, į asmenį, kuris davė man gyvenimą“, – kalbėjo dvasininkas.
Jauni žmonės ieško įvairių maldos formų, mėgsta šlovinimą, išsako savo prašymą ne tik dėl savęs, bet ir dėl savo artimųjų, dėl viso pasaulio linkėdami visiems gero.
Kun. Saulius pažymėjo, kad reikia melstis ir už tuos žmones, kurie tave supykdė ar ką nors bloga padarė. Reikia tokiems žmonėms palinkėti tik gero.
Po trumpų pagiedojimų dvasininkas pasakojo ir savo patirtis, kaip jam padėjo malda, kaip padėjo Dievas per kitus žmones išspręsti sudėtingas problemas organizuojant vaikų vasaros stovyklas…
Melstis ir prašyti pagalbos galima ne tik Dievą ar Švč. Mergelę Mariją, bet ir kitus šventuosius, kurie jus išgirs ir išklausys. Dažnas iš mūsų turi ypatingas maldai vietas – vieni eina prie Aušros Vartų, kiti – į Šv. Gertrūdos koplyčią ar kurią kitą šventa laikomą vietą. Melstis svarbu ir žodžiais, ir iš maldaknygės. Juk malda – krikščionio stiprybė.
„O ką daryti, kad malda būtų gera? Dievo akivaizdoje melskitės labai nuoširdžiai. Kaip jaučiuosi, taip ir sakau Dievui. Galima netgi ir prisipažinti: „Nežinau, Dieve, kaip melstis, bet labai noriu, kad mane išgirstum.“ Reikia ne tik prašyti Dievą malonių, bet ir kiekvieną rytą bei vakarą padėkoti už tai, kad pragyvenote dieną, kad sutikote naują rytą. Būtų gerai maldai turėti savo kampelį su šventu paveikslėliu, su uždegta žvakute. Malda – gyvas santykis su Dievu, o žvakė – gyva šviesa, priartinanti Dievą, primenanti krikštą, kuris neša Tiesą ir Šviesą. Malda – subtilus, jautrus ir labai asmeniškas dalykas“, – kalbėjo kunigas.
Mokiniai atidžiai klausėsi dvasininko žodžių, tačiau jiems labai patiko ir giedoti šlovinimo giesmes pritariant gitara, kalbėti „Tėve mūsų“ su judesiais, jaunatviškai.
Galbūt vyresnio amžiaus žmonėms tai kiek neįprasta, bet jaunimas ieško ir kitokių formų, kaip šlovinti Jėzų, atrasti tam tikrą santykį, kuris teiktų didelį džiaugsmą, o malda būtų kalbama nuoširdžiai…