Redaktoriaus savaitė. Niekada nelenkiame galvos tiems, kurie neturi savo saulės.

Karas. Ko gero, tai – pats įdomiausias ir keisčiausias dalykas, kurį mums davė gamta ir kurį nuolatos sukuria žmogaus smegenys. Nuo pat pirmų žemės evoliucijos laikų, vos tik atsirado gamtai tinkama terpė, į pasaulį atkeliavo ir pats paprasčiausias gyvenimo būdas – kova už būvį.

Taip, nereikia per daug sau kvaršinti galvos ir nuolat mąstyti, kodėl po visą planetą dviem kojom ropojanti būtybė Homo Sapiens nori labiau griauti, nei statyti. Gyvename tos pačios gamtos, kuri mus sukūrė ir kuriai dėkojame už kiekvieną gražią dieną bei už rudens gėrybes, sukurtame pasaulyje. Šiame pasaulyje ir laikomės gamtos taisyklių. Ir kaip bebūtų apmaudu, esminė taisyklė – išgyvena tik stipriausieji. Išgyvena tik tie, kurie neserga, yra protingi, diplomatiški, na ir, žinoma, stiprūs.

Puikiai žinome miško taisykles – aukštesnis medis, tas su savo aukštai iškelta plačia lapija, susirenka visus saulės spindulius. Gimei po šio medžio lapija – pralenk jį. Išmok kovoti su nepritekliumi, išmok kuo skubiau bei kuo aukščiau iškelti savo galvą. Vien tam, kad pats gautum saulės ir tavęs neaplenktų kiti. Neišmokai? Nepralenkei? Tuomet turėtum puikiai jausti tau į nugarą alsuojančią mirtį.

Miško taisyklės nesikeičia ir betoniniame miške – žmonių pasaulyje. Kiekvienas žmogus turi susidurti su tuo pačiu – dar prieš jį iškilusiais kitais žmonėmis ir jų šešėliu. Jeigu šis mažas žmogutis nori pats vešėti, pats rinkti dosnius saulės spindulius ir subrandinti savo sėklą – savo ateitį, laiko turi ne tiek daug. Jis turi dar mažas būdamas išmokti žengti į priekį sparčiu žingsniu ir kuo skubiau, nagais kabindamasis į greta augančius „medžius“ skubėti į viršų, kad dar būdamas jaunas, stiprus ir nepalenkiamas net ir stipriausios vėtros galėtų aprūpinti save ir į visas puses išsiplėtusias savo šakas. Žinoma, jis gali ir neskubėti, gali nesiekti daugiausiai saulės spindulių ir augti pamažu. Augti, tenkintis šešėliu ir kentėti nuo visų, kurie stipresnį už jį. Nuo nuolatinės tamsos, nuo dideliu greičiu iš viršaus atlekiančių ir didelį smūgį suduodančių didiesiems nebereikalingų šakų ar tiesiog būti aplaužomas prabėgančio vilko.

Kiekvienas gali rinktis. Kovoti už save ir savo saulę ar leisti kitiems ja mėgautis. Ar dažnai miške matome medį, kuris, nulenkęs savo viršūnę į tamsą, leidžia į saulę stiebtis mažam medeliui? Tai kodėl tikimės, kad pagal tas pačias gamtos taisykles gyvenantys žmonės padarys tą patį? Galvą lenkiame tik prieš savo šakas ir savo sėklą – mūsų ateitį. Galvą lenkiame ir prieš stipresnius už save, tačiau niekada – prieš silpnesnius. Silpniesiems jaučiame pagarbą bei atjautą, tačiau niekada nejaučiame jų pranašumo. Niekada nelenkiame galvos tiems, kurie neturi savo saulės.

Ir visgi netgi mokykloje, besimokydami gamtos dėsnių, niekada neišmokstame pačio svarbiausio – kovoti už būvį. Kovoti už savo saulę. Kodėl gelbėjamės skęsdami vandenyje? Kodėl gelbėjamės bėgdami iš degančio namo? Ir kodėl nesigelbėjame skęsdami savo gyvenime?

Tikime kitu gyvenimu, atgimimu kitame kūne bei nauja pradžia. Tačiau ar žinome, kuo atgimsime? Gal atgimsime kankinio lemtimi pažymėtame kūne? Gal atgimsime savo vaikų žudiko kūne? O gal atgimsime kūnelyje, kuris kasdien patirs tikėjimą savimi pametusių tėvų smūgius, patyčias, išnaudojimą? Ar tikrai nieko negali būti blogiau už dabartį? Ar tikrai vienintelis, ką galima padaryti, – sugriauti tai, ką turėjome?

Palūžtame ir nusprendžiame gyventi šešėlyje. O didieji medžiai niekada nesilenkia šešėliui. Jie net nežiūri į jį. Jiems svarbiau – jų pačių saulė. Jie patys. Taip, kaip ir mums, svarbiausi – mes patys.

Nuleidžiame galvas ir klausome tų, kurie iškėlę galvas nori susirinkti dar daugiau saulės spindulių. Bet kokiomis sąlygomis. Bet kokia kaina.

Karas nėra kažkieno kvaila išmonė. Tai nėra žmogaus sukurtas veiksmas. Tai atėjo iš gamtos. Gamtos dėsnio, verčiančio kovoti už būvį. O gamta nėra gailestingoji ranka. Ji neskaičiuoja ir neskirsto, kas geras, kas blogas, kas aukštesnis, kas žemesnis. Išlieka tik tie, kurie kovoja už save. Nesvarbu, kokiais būdais, kokiais kiekiais, ką imdami į sąjungininkus ir ką sunaikindami.

Gamta negailestinga, nes ji nesaugo silpnesniųjų ir nestabdo stipresniųjų. Ji – neaprėpiama erdvės ir laiko matrica. Matrica, kurios erdvėje galima neribotai išsiplėsti ir neribotą laiką užimti aukščiausią poziciją. Jeigu tau pavyks. Jos sąjungininkas – laikas, atliekantis juodąjį darbą. Tiesiog eina. Kartais lėtai, kartais greičiau. Jis tik keliauja erdve ir stebi, kaip iškyla nauji žmonės, naujos imperijos, ir stebi, kaip visa tai išnyksta. Pamažu, o kartais ir įspūdingai greitai.

Žmonės turi tą pačią savybę kaip ir kiti gamtos kūriniai – savo veiksmais paveikti savo ateitį. Didi žmogaus išmintis jam tai leidžia daryti didesniu mastu – didesnėje erdvėje. Tačiau tam skirta nedaug laiko, todėl viskas vyksta beveik akimirksniu.

Žiūrėk, susikūrė nauja imperija, prabėgo vos keletas metų, ji pasinėrė į didelį karą, po kurio dažniausiai lieka tik vienas. Karas greitai kyla, greitai ir pasibaigia, nes tie, kurie po saule, niekada nesirūpina tais, kurie jų šešėlyje.

Niekada nesirūpina, ar jiems skauda, ar jiems trūksta saulės. Jiems to nereikia. Jiems reikia saulės, o ne šešėlio.

Ir tuomet vyksta toks karas… Ne, ne kažkurioj šaly ar planetoj, jis vyksta kiekviename iš mūsų. Kiekvienuose namuose, kiekvienoje šeimoje, kiekvienoje kaimynystėje, kiekviename rajone ir kiekvienoje valstybėje. Skiriasi tik mastai ir padariniai. O laikas tiksi. Gamta laukia naujų lyderių ir naujų aukų.

Visada turime galimybę tai sustabdyti. Pasirinkdami tuos žmones, su kuriais galvą kelsime ne į skirtingą aukštį, o kilsime kartu. Faktas, kad šeimos santarvė tvyro pusiausvyroje. Lygiai taip pat, kaip ir kaimynystėje. Juk nesipykstame, jeigu visi dirbame tiek pat darbo ir tiek pat ilsimės. Jeigu tiek pat rūpinamės kitais, kaip ir jie – mumis. Taip pat ir tarp aukščiausiųjų – santarvė galima tik laikantis pusiausvyros.