Redaktoriaus savaitė. Ar protinga būtų neapkęsti žmogaus, kad jis nesunaikina savo nueito kelio ir nestoja į visiškai jam svetimą ir nepažįstamą mūsų kelią?

Gražu, kai už lango namų stogai ir medžiai pasipuošia storomis baltomis kepurėmis. Gražu, kai visas pievas, kalnus ir daubas užkloja baltas, purus patalas, o saulei pakilus tuose baltuose pataluose sužiba tūkstančiai žvaigždžių. Kokia graži žiema, kai… žiūri į ją pro langą.

Deja, išėję į lauką išorinį grožį įvertiname ir iš praktinės pusės. Kartais meilūs balti „patalai“ gali tapti ir… ne tokio jau mielo dumblo krūva. Ypač jeigu paaiškėtų, kad per šiuos „patalus“ nebeįmanoma atidaryti lauko durų…

Tikra tiesa, jo nuo meilės iki neapykantos – tik vienas žingsnis.

Juk daug kas būna laimingas, kai politikų rinkimuose laimi jo favoritai, tačiau ar tie patys rinkėjai būna laimingi po poros metų jų favoritų darbo?

Karštos simpatijos dažnai sutrikdo meilę. Visada įsimylime iš pirmo žvilgsnio, iš pirmo žodžio, iš pirmo prisilietimo, tačiau dėl vieno žvilgsnio, žodžio ar prisilietimo pradedame ir nekęsti. Galime nemylėti ilgus metus, staiga įsimylėti ir mylėti tiek, kiek širdis ir aplinkybės leidžia. Tačiau jeigu vieną dieną užpyksime – nekęsime amžinai.

Tas, kas išmoksta naudotis mūsų nuotaikų kaita, laiku pastebi, kada mus užvaldo akla meilė, ir sugeba pasislėpti nuo staiga kilusios rūstybės, turbūt gali būti vertas jei ne dievų, tai bent jau karalių vardo. Tokio paties vardo, kurio verti tie, kurie net ir po tam tikro laiko sugeba įvertinti savo aklumą ir savo emocionalumą. Ne tik įvertinti, bet ir kontroliuoti. Mylėti tai, kas vertas to, ir gerbti tai, ko neverta mylėti.

Žmogaus neapykanta negimsta kartu su juo. Ji išsiugdoma. Būtent tokiame pasaulyje, su kuriuo mums tenka susidurti – pilname beprotiškos meilės, aklų sprendimų ir neapykantos. Neapykantos tam, ko negalėjai pasiekti.

Ar protinga būtų pykti ant saulės, kad ranka nepasiekiame jos? Ar protinga būtų pykti ant jūros, kad negalime vienu yriu jos perplaukti? Ar protinga būtų pykti ant žmogaus, kurio kelyje tiesiog nėra laisvos vietos?

Ar protinga būtų neapkęsti saulės, kad šioji, norint ją paliesti – nepriartėja? Ar protinga būtų neapkęsti jūros, kad ji neatsistoja į vieno yrio pločio stačią sieną? Ar protinga būtų neapkęsti žmogaus, kad jis nesunaikina savo nueito kelio ir nestoja į visiškai jam svetimą ir nepažįstamą mūsų kelią?

Ar tikrai žinome, kad priartėjusi saulė mus sudegintų? Ar tikrai žinome, kad siaura viso jūros vandens siena sutraiškytų ir nuskandintų mus? Ar tikrai žinome, kad žmogus, sugriovęs savo gyvenimą, savo asmenybę, savo identitetą, už skaudžią patirtį įskaudintų mus… iki tos pačios neapykantos?

Deja, retai kada susimąstome, kad kiekvienas mūsų noras būti situacijos valdytoju mus ne tik priartina prie daugelio sudėtingų problemų ir sprendimų, bet ir įpareigoja. Įpareigoja mylėti su protu ir gerbti tai, ko jis negali mylėti.

Puikiai žinome, kaip sunku surasti žmogų, kurio mintys sutaptų su mūsų mintimis. Puikiai žinome, jog dažnai tenka taikytis su kito žmogaus mintimis. Tačiau tapę situacijos valdovais nesitaikstome su niekuo ir vienintelis, kuo kontroliuojame savo valdomą situaciją – mūsų jausmai ir mintys. Nesvarbu, ar valdome savo šeimą, ar vaikus, ar anūkus, ar tėvus, artimuosius, gimines, darbovietės personalą, ar visą šalį, pamirštame, jog esame skirtingi. Pamirštame, kad kiekvieno žmogaus patirtis ir pasiekimai yra skirtingi. Būdami aukščiau už kitus galime padėti, patarti, sudaryti sąlygas, tačiau ne priversti, ne kontroliuoti.

Žmogus pagalbą priima tada, kai ji draugiškai pasiūloma, ar tada, kai reikalaujama ją priimti? Vaikas pirmą kartą atsistoja ant kojų, kai jam draugiškai padedama, ar tuomet, kai jam grasinama diržu? Mokinys geriau mokosi tada, kai jam padedama suvokti nesuprantamus dalykus, ar tuomet, kai jam grasinama dvejetais?

Meilė į gyvenimą ateina su švelnumu, o ne prievarta. Gyvenimas – tai ne tik meilė artimam žmogui. Tai meilė namams, darbui, aplinkai, žmonėms, gamtai, valstybei bei visam pasauliui.

Ar neapkęsdami bent kartą susimąstėme, jog neapkenčiame savęs? Neapykanta neateina iš kito žmogaus, ji atsiranda mūsų viduje. Kai negerbiame savo jausmų, kai iššvaistome juos į visas puses ir reikiamu metu pritrūkstame jų. Pritrūkstame vien tam, kad patikėtume. Patikėtume ne tik kitais žmonėmis, bet ir savimi, o tikėdami savimi, gerbtume ir save, ir visą aplinkinį pasaulį.