Redaktoriaus savaitė. Pripažinkim, karai nekyla dėl paleisto šūvio. Jie kyla dėl pasakyto žodžio.

Kai virš šerkšnu padengtų laukų tiesiu stulpu iš kaminų į dangų kyla balti dūmai, o raudona saulė savo krašteliu degina ties horizontu iškilusias vakaro prieblandoje tamsėjančias medžių viršūnes, aplanko toks nuostabus ir stingdantis jausmas. Iš tikrųjų stingdantis. Niekada nepaslėpsi, jog stačiai kylantys balti dūmai reiškia speigą. Temstant iš dangaus besileidžiantį speigą.

 

Ir iš tikrųjų, žiūrėk, raudonai saulei tarsi pranašui dar tik ritantis žemyn už medžių, ausis jau nudegina tūkstantis gilyn smingančių adatų. Deginančio šalčio adatų. O nusileidus saulei ir juodame danguje viliojančiai pradėjus mirksėti žvaigždėms, pasijunti lyg ledo ir šalčio karalystėje. Net batai stingsta žengiant lūžinėjančia, šerkšnu padengta žole.

 

Jeigu karšta vasara visus išveja į lauką net naktį, tai spengiantis šaltis, netgi ir ne baltą žiemą, pargena visus į vidų. Gamta pasikeičia. Vietoj šiltame vasaros vėjyje šniokšiančio miško girdime tik nuo šalčio stingstančių trobesių traškėjimą. Nei lapelių šiurenimo, nei paukščiukų čiulbėjimo, nei žiogų čirpimo. Nesikeičia tik tai, kas amžių amžiais nesušąla ir amžių amžiais stebi mus. Tai žvaigždės.

 

Tos pasalūnės mus stebi nuo gimimo, o mes net neatkreipiame į jas dėmesio. Jos milijardus metų keliauja savo keliu bekraštės visatos erdve ir tik pasikeisdamos – arba dieną, arba naktį – stebi mus. O mes jas pastebime retai, tik kartais pakeldami akis į viršų ir žvilgtelėdami į tuos spindinčius taškus.

 

Pažiūrėkit, kaip gražiai žvaigždės spindi žiemą – atrodo, tai dar daugybė prieš šviesą blizgančių snaigių. Pažiūrėkite vasarą ir pamatysite patį nuostabiausią, ką tik galima pamatyti savo akimis žvelgiant į protu neaprėpiamus tolius – Paukščių taką. Milijonų žvaigždžių sankaupą viename take – take į niekur. Nors šis takas naktiniame danguje žėri jau keletą milijardų metų, tačiau tik prieš porą šimtų metų žmonija sužinojo, kad Paukščių takas pabaigos neturi, tai – apskritimas. Besisukantis ne tik aplink mūsų planetą, bet ir aplink visą Saulės sistemą. Didelis ratas slaptų stebėtojų. Erzinančiai žiūrinčių, viską matančių ir nieko nepasakančių…

 

Jeigu tik jos prabiltų… Papasakotų viską, ką matė, ko išmoko milijardus metų stebėdamos pasaulio evoliuciją ir ką mano apie kiekvieną mūsų žingsnį. Gal mes kasdien žengiame ne į tą pusę? Gal mes kasdien išėję iš namų keliaujame ne tuo takeliu?

 

 

O kaip norėtųsi paklausti… ar mes apskritai turime teisę žengti? Gal būtent mūsų žengtas žingsnis ir sugriaus viską?

 

Iš kur mums, kiekvieną dieną vaikščiojantiems tik vienu takeliu, žinoti, kas dedasi kituose takeliuose? Iš kur mums žinoti, ar šis takelis saugus ir vasarą, ir žiemą? Iš kur mums žinoti, kada mūsų pasirodymas šiame takelyje arba jame ištartas žodis gali kam nors pakenkti? Pakenkti visam pasauliui…

 

Pripažinkim, karai nekyla dėl paleisto šūvio. Jie kyla dėl pasakyto žodžio.

 

Prieš 28 metus pasakytas žodis „laisvė“ prie didžiausio statinio Lietuvoje atvedė visą koloną tankų.

 

O kaip dažnai įskaudiname žmones vienu žodžiu ir susiduriame su jų priešiškumu, kartais net amžinu. Skyrybos šeimoje prasideda ne nuo pykčio, ne nuo trečio asmens ar niekad neegzistavusios meilės. Jos prasideda nuo pirmo šiurkštaus žodžio, nuo pirmo melo, nuo pirmo pasišaipymo. O kartais nuo žodžio „myliu“, skirto ne tam žmogui, kuris laukia namuose, o tam, kuris yra pasiruošęs jus priimti į kitus namus.

 

Kiekvieną šeimą stebi tūkstančiai akių, kurios mato, bet išlieka nebylios. Ir tūkstančiai akių, kurios kalba nematydamos.

 

O kaip dažnai išgirstame tai, ko nereikėtų girdėti, o tai, ko reikėtų labiausiai, taip ir lieka paslapty? Kaip dažnai klausome to, kas kelia dar didesnį pyktį, o ne to, kas išmoko džiaugtis. Kaip dažnai girdime toli ošiantį mišką, tačiau negirdime šalia nuo gaisro traškančio namo?

 

Dažnai, negaudami tinkamo patarimo, griebiamės šiaudo – bet kokio patarimo, o kartais net to, kas, galvojame, bus mums geriausia. Tačiau ar tikrai taip ir bus? Žvaigždžių klausi – jos neatsakys. Kaimyno klausi… Bet gali būti, kad prabilusios žvaigždės apie jį daugiausiai visko pasakytų…

 

Dažnai pamirštame galvoti, dažnai pamirštame pasitikrinti, ką darome. Itin dažnai pamirštame, kad esame ne vieni. Ir netgi nepažįstamos akys, mums gali pasakyti daug daugiau negu tos, kurios gviešiasi naudos.

 

Tik ar visada esame pasiruošę išgirsti tai, kas bus pasakyta? Ar esame pasiruošę išgirsti, jog visada klydome? Ar esame pasiruošę išgirsti, jog niekad neklydę vis tik vieną kartą ėmėm ir suklydom?

 

Taip, norime kalbėti, norime girdėti, norime jausti, bet nenorime pripažinti, kad viso to nemokame. Ir nesimokome. Ne dėl to, kad tai nereikalinga, bet dėl to, kad to nenorime…

 

Kaip dažnai mes atsisakome visko vien dėl to, kad mums tai patogiausia, nes nereikia gaišti laiko, nereikia daug galvoti, jaudintis ir, kas svarbiausia, kažkuo rūpintis. Nenorime pažinti nei pasaulio, nei žvaigždžių, nes mūsų asmeninis laikas mums – per brangus.

 

Tačiau ar neskyrėme savo knygai laiko ir negaišome jo tam, kad gautume informacijos iš jos? Ar nepraleidome savo brangaus laiko virtuvėje gamindami sau maistą? Niekada nesusimąstom, kad norint gauti reikia ir duoti. Juk parduotuvėje nenusiperkame maisto už žodį „ačiū“.

 

Jei norime išgirsti, reikia ir klausytis, jei norime pamatyti, reikia ir žiūrėti. Jei norime būti mylimi – turime patys mylėti. Jei norime sužinoti teisybę – patys turim nemeluoti. Tačiau visada viską pamina svarbiausias žmogaus įstatymas – jo asmeninis principas. Principas, dėl kurio jis nori būti laimingiausias pasaulyje. Net nenorėdamas ta laime pasidalinti.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close