home Aktualijos Labirintai. Tankai, automatai, kariai, mirtis, aplink televizijos bokštą telkšančios šaltyje stingstančio kraujo balos neišgąsdino tų, kurių širdyse liepsnojo laisvės troškimas.

Labirintai. Tankai, automatai, kariai, mirtis, aplink televizijos bokštą telkšančios šaltyje stingstančio kraujo balos neišgąsdino tų, kurių širdyse liepsnojo laisvės troškimas.

Šiemet kovo 11 d. bus jau 28 metai, kai atkūrėme savo valstybės nepriklausomybę. 28 metai, kai žinome, kad vienintelis, kas gali sugriauti mūsų valstybę, esame mes patys.

 

Tai, kad nuo nieko kito, o tik nuo mūsų pačių priklauso valstybės ateitis, parodė prieš 27 metus išaušęs kraupusis sausio 13-osios rytas. Rytas, kai vieni dalinosi mirtimi pažymėtos nakties įvykiais, kiti – apimti nežinomybės, tačiau degdami karštu ryžtu svarstė, ką daryti toliau. Kaip toliau ginti vienintelį, ką galime išsaugoti, – patį trapiausią Laisvės pojūtį.

 

Buvo ir treti, kurie šį rytą pasitiko apmaudo ir pamišimo iš nevilties nuotaikomis. Laukę ginkluoto pasipriešinimo ar bent jau tankų išsigandusių žmonių išsibėgiojimo į namus, jie susidūrė su tūkstančiais skruzdėlių, kurios ne bėgo tolyn, o zujo aplink tankus tarsi lopydamos prabėgusio žvėries pažeistą skruzdėlyną. Žmonės nesitraukė, o gelbėjo savo namus. Tarsi viena darbščiųjų skruzdėlių komanda, pasirūpinę sužeistaisiais, grįždavo ir vėl stodavo į naujas voras prieš tankus.

 

Prieš tokį tylų pasipriešinimą palūžo net okupacinės kariuomenės kariai, karininkai. Deja, istorijoje dažnai nutylima apie kariškius, kurie atsisakė naikinti beginklius žmones, ir juos tuoj pat teko keisti kariškiais iš kitų, taipogi okupuotų šalių. Niekada neminimi tie, kurie atėjo į Lietuvą iš tos pačios „didžiosios tėvynės“ ir, pamilę mūsų kraštą, tautą, atsisakė prieš ją eiti su ginklu. Atsisakė ir grįžti ten, kur kadaise buvo jų namai, jų tauta.

 

Dažnai priešiškos valstybės apibūdinimą suabsoliutiname kaip tautinę neapykantą, nors valstybė ir tauta yra skirtingi dalykai. Nevadiname savęs žmogžudžių tauta, nors įkalinimo vietose žmogaus gyvybes atėmusiųjų turim ne vieną ir net ne kelias dešimtis. Tačiau dažnai apibendrindami sakome, kad rusai trėmė ir žudė mūsų tautą. O krauju sutepta politinė gretimos valstybės vadovybė tuo naudojasi. Net nespėjame reaguoti į tai, kaip mūsų žodžiai iškreipiami ir panaudojami prieš mus. Netgi mūsų pačių tautiečių dėka ir jėgomis.

 

Praėjo tik nepilni 28 metai nuo mūsų valstybės nepriklausomybės atkūrimo. Nereikia norėti, kad šimtmečius tarpusavio kovose skendėjusios tautos per tokį trumpą laiką sutartų. Nereikia norėti, kad „geru gyvenimu“ per krauju permirkusius vagonus remti sentimentai „didžiajai tėvynei“ išblėstų taip greitai.

 

Paradoksas, tačiau tie, kurie matė karą – nesvarbu, ar buvo pašaliniai stebėtojai, ar pralaimėjusiųjų artimieji, ar patys nugalėtojai, – daugiau nebenori jo matyti. Tačiau valstybių politikai dažniausiai vadovauja tie, kurie pavergia jauniausius valstybės gyventojus. Tuos, kurie nežino, kas yra mirtis, badas, kankinimų baimė. Tuos, kurie nežino, ką reiškia širdžiai artimiausio žmogaus kankinimas ir mirtis tavo akyse. Tuos, kurie savo jaunatviška energija ir veržlumu gali pasiekti pergalę ne tik profesinėje, bet ir ginkluotoje kovoje.

 

Taip sukuriame pačią baisiausią formulę – žudymo mašiną, kuri neturėdama žinių ir patirties, net nesuprasdama, ką daro, sunaikina ne tik tai, kas brangiausia jos taikiniui, bet ir tai, kas brangiausia jai pačiai – savo asmenybę, savo ateitį ir prisiminimus. Karo laive būna tik vienas kapitonas ir tik nuo jo vieno sprendimų priklauso, ar laivo šūvis pasieks priešą, ar patrankos iššaus į jo paties laivo denį. Ir daugelis klausančiųjų kapitono, neturėdami žinių ir patirties arba tiesiog valdomi baimės, įvykdys bet kurį įsakymą. Net nepagalvodami, kad kapitono sprendimas gali būti klaidingas.

 

Nors visi žino taisyklę, kad kapitonas iš skęstančio laivo pasitraukia paskutinis, retas įsigilina į tai, kad jis – pasitraukia paskutinis. Nepriklausomai nuo to, ar nuskendo tik dalis laivo keleivių, ar visi.

 

Turbūt nereikia net minėti daugelio šalių karų istorijų, kai vieno ar kito asmeninių ambicijų turėjusio „kapitono“ tauta buvo sunaikinta vien dėl vieno žmogaus pageidavimų. Turbūt neverta ir minėti, kiek kartų atsakingiausi už tokį tautos susinaikinimą žuvo tik todėl, kad neturėjo galimybės pasislėpti. Ir kiek buvo tokių, kurie savo laivą nuskandino, o patys, paslėpę tapatybę, perėjo į mažesnius laivelius?

 

Sausio 13-osios naktis – vienas iš didesnių pasaulyje vykstančių nesutarimų fenomenų. Lietuvių tauta, be prievartos, be ginklų, pati išdrįso stoti prieš vieną galingiausių armijų pasaulyje, prieš vieną galingiausių pasaulio valstybių. Dalis reiškusiųjų panieką Lietuvai 1991 metų sausio 13-osios popietę nutilo. Lietuvių tauta, ko gero, sukėlė patį didžiausią apmaudą ir nevilties jausmą. Po mirtimi ir krauju pažymėtos nakties patį svarbiausią mūsų laisvės simbolį – Aukščiausiosios Tarybos pastatą – apsupo kelios dešimtys tūkstančių beginklių žmonių, kelis kartus daugiau negu prieš kraupiausią naktį Vilniaus televizijos bokšto papėdėje.

 

Tankai, automatai, kariai, mirtis, aplink televizijos bokštą telkšančios šaltyje stingstančio kraujo balos neišgąsdino tų, kurių širdyse liepsnojo laisvės troškimas. Neišgalvotas, nesumeluotas ir neįteigtas.

 

Tas troškimas, kurį šiandien menkina ne kitų valstybių politikai, bet ir savi. Tie, kurie save laiko vienvaldžiais kapitonais. Tie, kurie galvoja, kad širdyse atsiranda tik tie apgaulingi troškimai, kuriuos galima įteigti. Tie, kurie net bijo pagalvoti apie širdyse gimstančius pačių žmonių troškimus. Tie, kurie bijo, kad žmonių troškimai gali rasti kelią į kitų širdis ir suliepsnoti. Kaip ir meilė – suradusi kitą širdį gali suliepsnoti ir paminti visus kelyje pasitaikiusius barjerus. Taip, kaip liepsnojo Sausio 13-ąją, stovint prieš tankus.