home Birštone Meilė Lietuvai – svarbi dailininko G. Pempės kūrybos tema

Meilė Lietuvai – svarbi dailininko G. Pempės kūrybos tema

Šeštadienį, sausio 6 dieną, Birštono sakraliniame muziejuje buvo atidaryta ir pristatyta kraštiečio dailininko Gedimino Pempės grafikos darbų paroda „Nė dienos be brūkšnio“.

 

Renginyje dalyvavo dailininko Gedimino Pempės dukra Margarita Pempytė-Šimkienė, žurnalistas, knygos „Kada išaušta diena nauja“ autorius Vidmantas Valiušaitis, Gedimino Pempės pusseserės sūnus,aviacijos muziejaus muziejininkas ir fotografas Gytis Ramoška su žmona Onute, M. K. Čiurlionio muziejaus restauratore, bei G. Pempės kaimynas Gediminas Kairys.

Renginį pradėjo Birštono sakralinio muziejaus padalinio vedėja Roma Zajančkauskienė, bendrai maldai pakviesdama visus susirinkusiuosius ne tik į parodos atidarymą, bet ir paminėti dailininko G. Pempės 10-ąsias mirties metines (dailininkas mirė sausio 2 dieną).

 

„Laikas, Viešpatie, negailestingas...“

R.  Zajančkauskienė pasakojo apie dailininko gyvenimo kelią ir kūrybos ypatumus.

Dailininkas G. Pempė (1921–2008) gimė 1921 m. sausio 15 d. Prienų rajone, Jiezno valsčiuje (netoli Jiezno) ir yra vienas ryškiausių Lietuvos šrifto virtuozų, padėjęs pagrindus taikomosios grafikos plėtotei.

Labai sudomino dailininko ranka jo kūrybos albume „Nulladies sinelinea“ užrašyta malda:

„Laikas, Viešpatie, negailestingas, o po jo kojomis kasdien – tai akivarai, tai žarijų duobė, bet regiu pakelėj pražydusią karklo šakelę, iš tolo kviečia šeimos pastovumo globėja, žiedais apžėlusi liepa, ir jau žinau, kad pasieksiu krantą, kaip Tu norėjai, Viešpatie.“

„Iš šios maldos išryškėja, kas buvo svarbu dailininkui. Jis brangino šeimą, kurią priminė vaikystėje kieme augusi liepa. Dailininkui svarbi tikėjimo dorybė, kuri padėjo ištverti įvairias sudėtingo XX amžiaus negandas. Iš parodos darbų tampa aišku, jog dailininko Gedimino asmenybei buvo būdinga žmogiškumas ir begalinė inteligencija, aukščiausi kūrėjo standartai. Jis visada buvo reiklus sau. Iš dukros Margaritos sužinojome, jog nuo septinto dešimtmečio iki gyvenimo pabaigos yra rašęs dienoraštį, kuriame kruopščiai fiksuodavo įvykdytus darbus, gautus užsakymus ir kiek pateikta eskizų variantų, kiek gauta arba negauta atlygio. Keturi sąsiuviniai šiandien šeimai yra brangi užrašyta tėvo gyvenimo istorija, kur pažymėta ir tai, kas sukliudydavo dirbti ar kokių svečių sulaukdavęs nedirbo. Tarsi jaustų širdgėlą dėl prarasto laiko... „Nė dienos be brūkšnio“ – ši romėnų rašytojo ir filosofo Plinijaus Vyresniojo citata buvo užrašyta dailininko nuostabiu šriftu ir tarsi apibendrina jo darbštumą, atkaklumą bei atsakingumą dirbant darbą. Nieko nedaryti atmestinai, viską, ką darai, daryti su maksimalia koncentracija. Jis buvo ir puikus šeimos tėvas. Margarita nepamena, kad kada būtų tėvas piktas. Net jai priterliojus tėvo darbą, paruoštą Dailės darbų atrankos komisijai svarstyti, jis tepasakę: „Na ką, dabar nėra ko ten ir eiti.“ Buvo be galo ramus žmogus. Tėvas iš didžiosios raidės. Tai, kad vaikai tęsia tėvo kūrybos sklaidą, puikus įrodymas yra albumo publikavimas, parodų rengimas. Tai, ką dailininkas sielos virpesiais darbuose išreiškė, tęsia vaikai, o jo darbų viešinimas jaudina ir žadina šiandienės parodos lankytojus.

Meilė Lietuvai – kita svarbi dailininko tema, kurią jis išreiškė kurdamas pašto ženklų seriją, estampus. Labiausiai šią meilę skiepijo vaikams, visų pažinojusių širdyje, kai Pempių namuose vykdavo ilgi ir nenuobodūs pokalbiai. Visi aplinkiniai žinojo, kad Pempių šeima yra lietuviai patriotai“, – pasakojo R. Zajančkauskienė.

Ilgas kūrybinis kelias

Dailininkas G. Pempė mylėjo gamtą, kruopščiai ją vaizdavo savo grafikos darbuose. Dailininko iliustracijomis pasipuošusi knyga „Lietuvos žuvys“ (1986 m.) buvo pripažinta gražiausiu „Mokslo“ leidyklos spaudiniu. G. Pempė sukūrė „Šviesos“ leidyklos logotipą –- mokinuką su kuprine ant pečių, nuo 1964-ųjų iki šiol žingsniuojantis vadovėlių ir kitų leidinių viršeliais. Ne mažiau svarbūs ir žinomi kiti dailininko sukurti logotipai – Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus, Kauno respublikinės klinikinės ligoninės ir kt. Dailininkas, kurio aktyvus kūrybinis kelias prasidėjo XX a. 7 dešimtmetyje, kūrė knygų viršelius ir iliustracijas, firminius ir pašto ženklus, ekslibrisus, plakatus, atvirukus, sveikinimų adresus.

Dailininko dukra Margarita Šimkienė pasakojo, jog tėvo santykis su popieriumi buvęs ypatingas, galima sakyti, sakralus: „Niekada nematėme nė menkiausios popieriaus skiautės, suglamžytos ar nusviestos šalin. Piešdamas šimtus eskizų, atliekamus surinkdavo, tvarkingai padėdavo į aplanką.“

 

Paroda teigia tris dalykus

R. Zajančkauskienė pastebėjo, kad ši paroda teigia tris dalykus:

pirma, vaikų meilę tėvui ir puikiai realizuotą tėvo meilę vaikams;

antra, dailininko atsidavimą ir meilę savo darbui, atsakingai, kruopščiai, su siekiu tobulai išgryninti idėją kuriamuose ženkluose, knygų viršeliuose, ekslibrisuose ir kitur;

trečia, dailininko meilę Lietuvai, kuri prasideda nuo meilės savo tėviškės liepai, keliukui, upeliui, paukščiams ir žuvims... Viskam, kas yra šalia mūsų gimto sodžiaus. Dailininko darbai moko mylėti visa, kas yra šalia mums duota Viešpaties dabar. Jo sielos virpesiai, įgavę vaizdinį pavidalą sukelia mums tas pačias sielos vibracijas.

Kalbėdama dailininko dukra Margarita pasakojo, kad tėvo kūrinių knyga-albumas buvo išleista šeimos iniciatyva po jo mirties 2011 metais. Dalinai išleidimą parėmė Kauno savivaldybė.

 

Nepaprastai geras ir šviesus žmogus

Prisimindama, koks buvo tėvas, dukra pasakojo, kad jis buvo nepaprastai geras ir ramus žmogus, viską mokėjo dirbti, gražiai bendraudavo ir padėdavo kaimynams net automobilį remontuoti, tačiau ko nemokėjo – tai gaminti valgyti. „Jis turėjo didelį turtą – pasitikėjimą Dievu, šeima ir Tėvyne“, – sakė Margarita, pasidalindama ir kitais šiltais prisiminimais.

Žurnalistas bei rašytojas V. Valiušaitis, kurio dvi knygas iliustravo G. Pempė, pasakojo apie dailininko patriotiškumą ir aukštą inteligenciją. „G. Pempė buvo įdėmus detalėms žmogus, nebrukantis kitiems savų idėjų. Tai labai šviesus žmogus, tokių gyvenime sutikti pavyko nedaug“, – sakė V. Valiušaitis.

Nemažai minčių ir gražių prisiminimų apie „poną Gediminą“ pasakojo giminaitis G. Ramoška, paminėdamas ir slaptą partizaninę veiklą, bendradarbiavimą leidžiant pogrindinę spaudą. Beje, G. Ramoška pažadėjo sakraliniam muziejui padovanoti vertingą eksponatą – vyskupo V. Sladkevičiaus ranka užrašytus žodžius ant „Katalikų pasaulio“ viršelio.

O. Ramoškienė taip pat turėjo ką pasakyti apie G. Pempę ir jo žmoną Aldoną, kaip apie šiltus, gerus ir nuoširdžius žmones.

Buvęs kaimynas Kęstutis taip pat pasakojo apie kaimyniškus santykius, lankymąsi jų namuose ir apie tai, kad vieną kartą net gavo liniuote už tai, kad į namus lipo pro langą... Už tą poelgį jis kaimyną Gediminą dar labiau gerbė.

 

Parodoje – tik maža dalis dailininko kūrybos

Dailininko unikalūs darbai eksponuojami abiejose antro aukšto salėse, nors tai tik labai maža dalis to, ką per savo gyvenimą yra sukūręs G. Pempė. Sunku apsakyti, su kokiu kruopštumu pavaizduotos žuvys, pašto ženklai ar kiti labai smulkūs nupiešti ar pavaizduoti logotipai. Nors jie atrodo lyg būtų nufotografuoti. Kaip paaiškino dailininko dukra Margarita, visas žinias apie, pavyzdžiui, žuvis G. Pempė rinko iš knygų ir enciklopedijų, dažnai ir vokiečių ar kita kalba parašytų. „Tėvas labai atidžiai skaitydavo aprašymą, ir jeigu ten buvo parašyta, kad ta žuvis turi tiek ir tiek žvynų, kurioje nors vietoje gal tamsesnių ar mažesnių, viskas labai tiksliai buvo ir pavaizduota“, – sakė dailininko dukra.

Po pristatymo renginio dalyviai dar kartą peržiūrėjo parodą, atrasdami vis naujų stebinančių dalykų, įrodančių šio žmogaus atsidavimą kūrybai, kruopštumą ir meilę.

„Už puikią parodą reikia padėkoti parodos rengėjams – G. Pempės vaikams Margaritai ir Kęstučiui, anūkei Austėjai, kurie stato ilgai išliekančius paminklus tėvo ir senelio atminimui per knygą, per parodų rengimą. Jie tęsia tėvo pradėtą darbą – mylėti Dievą, mylėti Lietuvą, mylėti šeimą“, – sakė R. Zajančkauskienė.