Redaktoriaus savaitė. Geri pavyzdžiai užkrečia. Jeigu juos girdi ir matai.

Štai ir atkeliavo nauji metai. Vieni kitus atkakliai sveikinome ir linkėjome visko, kas jau atsibodę, ir visko, ko privalome palinkėti. Žinoma, pabandėme ir po naują žodį į palinkėjimus įrašyt. Taigi, iš tikrųjų, gera linkėti mylimam arba gerbiamam žmogui visko, kad tik šis būna dar laimingesnis, na ir, žinoma, pasidalintų bent šiek tiek ta laime ir su mumis.

Juk gera, kai žinai, kad artimam žmogui gerai sekasi. Ir kaip gera, kad iš to gerumo jis randa laiko mus aplankyti, atvažiuoti su vaišėmis, o gal ir kur nors nusivežti. Nėra nieko geresnio, kai tas gerumas atveria kelią į širdį, į bendravimą. Visuomet, kai tik viskas gerai, galime ir patys aplankyti kitus sau artimus žmones, ne tik sėdėti susigūžę į kamuoliuką kaip ežiai.

O gerumas susideda iš labai daug smulkių dalelyčių. Į bendrąjį žmogaus savijautos gerumą susideda viskas, kas esant bent smulkiausiam kliuviniui gerumą sumažina. Ne tik sumažina, bet netgi ir panaikina.

Jei išaušta gražus rytas, o nuotaika puiki ir kišenėse net ošia krūva pinigų, rodos, galėtum net į pasaulio kraštą nulėkti. Bet va, jei tik kokį pirštą pradės mausti ar pilvą sukti – grius visa diena. Tada jau gali šviesti penkios saulės, kas 5 minutes kieme savivartis išpylinėti pinigus, kur nors kitame kambaryje simfoninis orkestras atlikti Amadėjaus Mocarto kūrinius, bet vis tiek bus negerai.

Taip, sveikata – didžiausias turtas. Bet kartais net keista pasidaro, kai apsilankius labai laukiamam žmogui ligos tarsi išgaruoja. Nelieka nė ženklo to blogumo. Širdžiai mielam žmogui apsilankius, praeina, ko gero, net sunkiausios ligos.

Žmogus – iš tiesų įdomus padaras. Vieną akimirką jis gali būti pats nelaimingiausias, kitą – vėl džiaugtis gyvenimu. Ir staiga, pasitraukus jį aplankiusiam žmogui – tapti vėl pačiu nelaimingiausiu. Kiek daug reiškia žmogui bendravimas!

Vis tik reikia pripažinti, kad svarbiausia – galvos sveikata. Jeigu ji sugeba tinkamai reaguoti į aplinką, mes visada pastebėsime ką nors džiuginančio. Ką nors, kas įrodys, kad rūpime jam. Paprasčiausias tokio žmogaus pasirodymas, pasakytas žodis ar parašytas laiškas gali pakeisti visą pasaulį. Ištraukti iš sutemų ir panardinti į įvairiaspalvių spindulių jūrą.

Kai gulime ligoninėje, nors ir gėdinamės, kad nekaip atrodome, bet svečius priimame mieliau negu gydytoją. O kiek atsiranda energijos! Padarome net neįmanoma!

Ir nors puikiai žinome, kad bendravimas gali išgydyti net keisčiausias ligas, bendraujame vis mažiau. Vis dažniau save apsistatome įtarinėjimais, antipatijom ar šiaip nepasitikėjimu. Ir nenorime nieko prisileisti. Kodėl? Gal todėl, kad bijome, jog kas nors mūsų paslaptis išduos? Ar gyvenimo tiesa ir pavyzdys yra paslaptis? O gal tai galėtų būti geras pamokymas arba patarimas?

Kaip dažnai susitinkame draugą, kuris skundžiasi nežinantis ką daryti, skundžiasi, kad jį supa apgavikai, kad jis tiesiog nelaimingas? Kaip dažnai patys tai išgyvename? O kaip dažnai pripažįstame, kad geriausia būtų, jeigu kas nors patartų, ką daryti? Pripažįstame, bet apsistatome paslapties siena ir gyvename su skausmu ir neviltimi vienui vieni. Net nepagalvojame, kad kartais teisingą atsakymą galim atrasti netgi neieškant, o tiesiog klausantis. Klausantis kitos istorijos. Kitos, kuri gali būti panaši į tavo. O gal toje istorijoje išgirsime dar vieną būdą išspręsti savo problemas. Išspręsti taip, kaip jau vienas žmogus išsprendė.

Geri pavyzdžiai užkrečia. Jeigu juos girdi ir matai.

Tačiau jeigu uždarai visas duris, tenka ieškoti gydytojo. Gydytojo, kuris gali ir nenustatyti diagnozės. Gydytojo, kurio gydymas galbūt ir bevertis be to žmogaus, kuris galėtų aplankyti ligoninėje. To žmogaus, kurio apsilankymas gali padaryti stebuklus.

Negalima užklupus nuoskaudai ar nevilčiai uždaryti durų. Negalima pasislėpti tolimiausiame kamputyje ir viską kęsti. Žmonių pasaulyje tiek daug ne tam, kad jie kentėtų, o tam, kad bendrautų. Ieškotų, su kuo galėtų bendrauti, ir rastų.

Stebimės, kodėl pasaulis tampa vis nelaimingesnis, kodėl toks uždaras… Ir čia pat atsakome į tą klausimą. Jis užsidaro. Mažėja bendravimo, mažėja galimybė išgirsti ir pamatyti. Išgirsti, ką žmogus sako, ką žmogus daro. Vadovaujamės tik savo principais klausyti, žiūrėti ir daryti išvadas, o ne svarbiausiais gyvenimo principais – girdėti, matyti ir žinoti.