home Politika Labirintai. Kai žinome, kad valstybė meluoja, iškyla klausimas – ar galime tikėtis sąžiningo politinio bendradarbiavimo?

Labirintai. Kai žinome, kad valstybė meluoja, iškyla klausimas – ar galime tikėtis sąžiningo politinio bendradarbiavimo?

Prasidėjo dar vieni, gausybės dienų mūsų pamatuotų ir nepamatuotų sprendimų pareikalausiantys metai. Dar vieni metai, po kurių galėsime spręsti, ar jie buvo sėkmingi, ar „susimovėme“ visiškai. Tiesa, šie metai bus ypatingi, kaip ir daugelis kitų.

 

Nors daugelis laukė apokalipsės 2017 metais vykusių Rusijos karinių pratybų „Zapad“ metu, faktas, jog šios praėjo be jokių incidentų, dar nereiškia, kad išnyko rizika ją išgyventi 2018-aisiais ar bet kuriais kitais metais. Nors ginkluota technika pasitraukė tolėliau, pasukti sąstatus, pilnus geležinių vikšrų, link Lietuvos ar bet kurios kitos Europos valstybės tėra taip pat paprasta, kaip ir buvo ligi šiol. Ir tai, kad praėjus trisdešimčiai metų NATO karinis blokas siekia atnaujinti pratybas, kurių metu per keliasdešimt valandų ar keletą dienų, reaguojant į karinę grėsmę, pirmiausia į Vokietiją, o iš jos ir į bet kurią Europos vietą būtų permetamos tūkstantinės JAV bei aljanso karinės pajėgos, reiškia ne tik užkurtą galingą karinio verslo variklį, bet ir elementarią realią grėsmę.

 

Nuolatinis Rusijos kariuomenės tobulinimas, nors ir nuolat patiriantis fiasko bei dėl finansinių sunkumų labiau panašus į propagandines pasakas, vis tik rodo konflikto simptomus, o ne finansinės ar ekonominės naudos kūrimo požymius.

 

Žinoma, daugelis europesimistų, JAV dominavimo priešininkų bei „senų gerų laikų“ sentimentais gyvenančių lietuvių dažniausiai į tai numoja ranka, pamiršdami elementarius nuo tų „senų gerų laikų“ užsilikusius didžios Tėvynės kūrimo principus, kurie nepakito. Šimtais iš Ukrainos į Rusiją važiavusių „200 krovinio“ raudonųjų karstų su Rusijos jaunuoliais, vis keistomis aplinkybėmis Rusijos teritorijoje padidėjantis radiacinis fonas, nuolatinis noras savo ginklais „padėti“ spręsti tarptautinius konfliktus niekuo nepasikeitė nuo Tarybų Sąjungos laikų.

 

Kokia kaina kuriamas tokių šalių didingumas galima su juoku per ašaras prisižiūrėti šiuo metu nepamatuotai savo galimybes vertinančioje Šiaurės Korėjoje. Rusijos palaikoma valstybė ne tik savo raketų skrydžiais virš galvos nuolat gąsdina vienintelę atominį karą patyrusią Japoniją, bet ir be skrupulų naikina savo tautą. Nepriteklius, nuolat besitęsiančios bado epidemijos, pražūtingi politiniai kalėjimai – darbo stovyklos bei ant gyvenamojo rajono nukritusi paskutinė bandyta balistinė raketa rodo išties didelę meilę savo tautai.

 

Negana to, toks absurdo teatras yra palankiai vertinamas politikų. Negana to – savų politikų. Toli nuo karinio konflikto pavojaus esančių kai kurių Europos valstybių vadovų abejingumas Rusijos grėsmei nėra keistas ir nuostabą keliantis dalykas. Prigužėjus Rusijos oligarchų, žinoma, atsinešusių ir savo turtą, šiose valstybėse atsivėrė naujos durys verslui, ekonomikai. Kodėl Vakarų Europa, niekad nepatyrusi Rusijos grėsmės, turėtų ją vertinti kaip grėsmę? Lenkija ir Vokietija tai vertina. Ypač tai vertina ir Baltijos šalys. Suomija, atkurianti savo karinius pajėgumus ir laikoma viena iš gerai išsivysčiusių šalių (daugelio akimis, ne tokia trečiarūšė kaip Baltijos trijulė), taipogi įžiūri potencialią grėsmę, o ne verslo interesus.

 

Bet jos neįžiūri... Lietuvos premjeras. Saulius Skvernelis išreiškė pageidavimą atnaujinti politinius kontaktus su Rusija. Rodos, kilnus dalykas. Tik klausimas, ar jis juos nutraukė? Ar Lietuva dėl bendros antipatijos šiuos kontaktus sunaikino? Panašu, kad pamirštama, nuo ko viskas prasidėjo...

 

Pamirštama Gruzija, Ukraina, Krymas. Pamirštama, kad ne S. Skvernelis ir ne Lietuva dar 2006 metais uždarė „Družbos“ naftotiekį į Mažeikius. O kiek metų praėjo nuo paskutinio grasinimo susigrąžinti Pabaltijį? Metai ar dveji?

 

Dar linksmiau pasidarė išgirdus, kad eurokomisaras Vytenis Andriukaitis sako pritariantis premjero pozicijai atnaujinti politinius kontaktus su Rusija, sekant kitų Europos Sąjungos (ES) šalių ir institucijų pavyzdžiu. Taip, tas pats Vytenis, Europos Sąjungos komisaras, atsakingas už sveikatą ir maisto saugą visoje Europos Sąjungoje. Toje Sąjungoje, kuri baigia nuskęsti milijonų kūdikiams nuodingų mišinukų ir trečios rūšies maisto tiekimo trečiosioms šalims (beje, šaliai, kurios dėka Vytenis Andriukaitis tokiu atsakingu ir tapo) skandale. Beje, dar Lietuvoje būdamas sveikatos apsaugos ministru, eurokomisaras labai įtikinamai su mažų vaikų tėvais diskutavo apie mažųjų sveikatą ir, palaikydamas farmacininkus (beje, pastarųjų verslo sėkmė dažnai prilyginama pornografijos verslo sėkmei), iš vakcinų kokybe nepasitikinčių medikų grasino atimti licencijas, o nepaskiepytus vaikus išmesti iš darželių ir mokyklų. Nors vakcinų aprašuose būdavo pabrėžiama, kad pastarosios neišbandytos, o kontraindikacijų skiltyje puikuodavosi mirtinos diagnozės, tuometinis ministras modavo ranka sakydamas, jog tai pramanas. Lygai taip pat, kaip ir dabar iškilus maisto kokybės skandalui.

 

Jei žmogus nesidomi savo kuruojama sritimi, remia verslą, nekreipdamas dėmesio į vartotojus, bei griežtai neigia pasekmes, tai ar gali būti patikimi jo patarimai ar sprendimai? Ar tikrai toks žmogus gali tiksliai žinoti apie esamą grėsmę, atsakingai kalbėti už savo šalies piliečius? Ir ar jis pripažintų, jog klydo?

 

Europos Sąjungos šalys, neregėjusios Rusijos grėsmės, o apie Ukrainos egzistavimą sužinojusios tik po jos okupacijos, žinoma, kad norės geresnių santykių su Rusija, nes tai – verslas. Toks pats verslas kaip per prievartą brukamos neaiškios būtinybės ir kokybės vakcinos ar pigiau pagaminamas, bet daugiau pajamų „uždirbantis“ maistas.

 

Tiesa, Olandija apie Ukrainą jau žino daugiau. Žino ir apie Rusiją. Bet, ko gero, mūsų politikams neaišku tik dėl verslo ar ideologinio palankumo, nesvarbus ir faktas, kad 2017 metų pabaigoje tarptautinė komisija (beje, kuriai pagalbą teikė ir Lietuvos ekspertai), tirianti Malaizijos oro linijų skrydžio Nr. 17 (MH-17), skridusio iš Amsterdamo į Kuala Lumpūro oro uostą, katastrofą virš Ukrainos, Donecko, pripažino, jog šį lėktuvą sunaikino Rusijos karinių pajėgų iš raketinio komplekso BUK paleista raketa. Komisijos tyrimo išvados paremtos nuotraukomis, vaizdo medžiaga, telefoninių skambučių pokalbiais bei paties lėktuvo bei raketinio komplekso apžiūra – tuo, kas nesugalvojama, o yra faktas. Tuo tarpu Rusija tai visuomet neigė. Iš pradžių apkaltinusi Ukrainos naikintuvų pilotus, visiems parodžiusi, kaip paaiškėjo, retušuotų nuotraukų, galiausiai atsitvėrė eiline neigimo siena. Komisija šį 300 žmonių pražudžiusį lėktuvo sunaikinimą įvardino teroristiniu aktu.

 

Tai, kad savo absurdu palinksminti pasaulį mėgsta ne tik Šiaurės Korėja, bet ir Rusija, įrodo ir faktas, jog baigiantis tiems patiems 2017 metams Rusija išplatino ir JAV liečiantį „kompromatą“ – vaizdus, kaip JAV kariuomenė perveža ginklų kontrabandą teroristams. Tačiau labai greitai paaiškėjo, kad vienas vaizdas iš pateiktų „svarių“ įrodymų – kompiuterinio žaidimo animacija, kiti – filmuoti prieš metus visai kitoje valstybėje ir neturi nieko bendra su jokia grupuote.

 

Kai žinome, kad valstybė meluoja, iškyla klausimas – ar galime tikėtis sąžiningo politinio bendradarbiavimo? Sausio 13 d. išvakarėse politikai, kuriems Lietuvos žmonės patikėjo tokias aukštas pareigas, labai nuolankiai ruošiasi nulenkti galvas tiems, kas... ne, ne okupavo, trėmė ir žudė mūsų tautą, o tiems, kas su smurtu keliauja per pasaulį ir net neketina sustoti.

 

Metai prasideda įdomiais pasisakymais ir įdomiais posūkiais, kurie atranda savo destrukcinį kelią ne tik į valstybes, bet ir mažus kaimelius.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close