1863-ieji Verknės ir Nemuno krašte: kovos, viltys ir netektys

Lietuvoje ir Lenkijoje minime paskutinės abiejų tautų bendros kovos prieš Rusijos carizmą 150-ąsias metines. Tautos siekė atkurti Jungtinę abiejų tautų Respubliką, atsikratyti carizmo despotijos. Kovai vadovavo to meto visuomenės proto ir idėjų elitas – bajorai, bendravimui naudoję lenkų kalbą. Jie šioje kovoje gynė ir garbingas savo giminių tradicijas, savo herbus.

Kai kurie valstiečiai įsitraukė į sukilimą, nors labai nepatikliai žiūrėjo į buvusius savo šeimininkus. Sukilime pasireiškė daugybė objektyvių ir subjektyvių prieštaravimų, iš kurių net ir dabar pravartu mokytis. Pirmiausia, įvairių judėjimo pakraipų atstovai tarpusavyje konkuravo dėl to, kas yra didžiausi patriotai. Tai nulėmė, kad sukilimas prasidėjo anksčiau, negu planuose buvo numatyta. Pernelyg tikėta vakarų valstybių pažadais padėti kariškiais, ginkluote ir diplomatiniais veiksmais prieš Rusiją. Iškilo daug prieštaravimų tarp sukilimo vadovybių Lietuvoje ir Lenkijoje. Sukilimas Lietuvoje truko daugiau kaip 10 mėnesių. Sukilėlių jėgos buvo 10 ir daugiau kartų silpnesnės ir ginkluote, ir kovotojų skaičiumi, dėl to pats sukilimas įgavo partizaninio karo pobūdį. Sukilimas vyko Lenkijoje, Lietuvoje, Baltarusijoje ir iš dalies Ukrainoje. Sukilimas Lietuvoje apėmė visą šalies teritoriją, bet ypač buvo aktyvus Vidurio Lietuvoje ir Žemaitijoje.

1863 m. sausio mėn. sukilimas, prasidėjęs Lenkijoje, po dviejų mėnesių persikėlė ir į Lietuvą. Čia sukilėliams vadovavo Kunigas Antanas Mackevičius ir Rusijos kariuomenės generalinio štabo karininkas Zigmantas Sierakauskas, kuris buvo žinomas net caro Aleksandro II aplinkoje.

Š. m. birželio 27 dieną Birštono muziejuje įvyks tarptautinė istorikų konferencija „1863 m. sukilimas prie Verknės ir Nemuno ir Augustavo krašte“.  Pranešimus skaitys žinomas Lenkijos Suvalkų apskrities istorikas Andžejus Matusievičius, taip pat Birštono, Kaišiadorių, kitų muziejų istorikai.

Lietuvos valstybės istorijos archyvo fonduose suradome dokumentų, kurie tyrinėtojų dar nebuvo tyrinėti. Juos pateiksime konferencijos metu, o taip pat mūsų skaitytojams bei tam skirtame leidinyje. Kartu kreipiamės į visus Birštono, Prienų savivaldybių kultūros darbuotojus, istorijos mokytojus, kraštotyros entuziastus. Jūsų turima istorinė medžiaga, surinkta kraštotyrinė medžiaga taip pat galėtų padėti išsamesniam sukilimo problematikos išryškinimui. Stakliškių krašto mylėtojai galėtų pasidomėti Muravjovų giminės ilgus metus nuomotu dvaru Stakliškėse, Muravjovo-Koriko medžioklėmis Stakliškėse. Prienų istorikai – sukilėlio Suzino būrio veikla Prienų miškuose. Sukilimas nepaisė dabartinių savivaldybių, net šalies ribų. Sukilėlių būriai kilnojosi iš vienos vietos į kitą, dažnai persikeldavo į tuometinę Lenkijos Augustavo guberniją.

1863 m. sukilimo istorija Birštono krašte gana turininga.1862 m. liepos 21 d. Birštono apylinkėse įvyko karinė būsimųjų sukilimo vadų ir dalyvių manifestacija, liepos 22 d. kurhauze įvyko ruošiamo sukilimo aktyvistų pasitarimas. Į sukilimą savo sūnus siuntė krašto dvarininkai: Adomas Bartoševičius, Jaciunskai, Daunoravičiai. Sukilėliams pagalbą teikė Ustronės dvaro savininkas Apolinaras Moravskis. Sukilėlio Stabrovskio-Liubičiaus būriai sukilimo pradžioje bazavosi Šilėnuose, Pelėsiškėse. Sukilimo agitacijoje aktyviai dalyvavo Birštono klebonas Jurgis Sudimtas, betarpiškai sukilime dalyvavo ir dėl to į katorgą Sibire buvo ištremtas klebonas Pranciškus Kazlauskas. Po sukilimo kai kurie sukilėliai poilsiautojų priedanga slapstėsi Birštono kurorte. Dešimtys Birštono ir jo apylinkių bajorų buvo nuolatos sekami ir persekiojami. Birštono krašte „pasižymėjo“ sukilimo ir sukilėlių išdavikas Siponių dvaro savininkas Henrikas Belinskis (istorijoje visos spalvos turi būti atskleistos – V. K.).

1862 m. liepos 21 d. karinė manifestacija Birštono apylinkėse.

1862 m. liepos įvykiai Birštone buvo pastebėti ir rusų reakcionierių pabrėžtinai įvertinti vos praėjus keliasdešimt metų nuo sukilimo. Prisiminimuose vienas iš sukilimą malšinusių carinės Rusijos šovinistų I. Nikotinas apie 1862 m. liepos įvykius Birštone rašė: „Tada, kada dar visi tik ruošėsi paminėti liepos 31 dienos šventę  (Lenkijos – Lietuvos valstybės susidarymo, Liublino unijos datą – V. K.), Vilniaus gubernijoje, Trakų apskrityje, netoli nuo Birštono miestelio, garsėjančio mineraliniais vandenimis, pasirodė pirmoji maištininkų „šaika“ iš penkiolikos  raitelių. Vadovaujama dvarininko dailininko Antano Zaleckio (turėjo dvarą Kasciuciškėse šalia Žaslių – V. K.), ji darė didelį įspūdį“. (И. Я. Никотин. Из воспоминаний И. Я. Никотина, Петербургь, 1905, с. 117). 15 asmenų tarpe buvo Kasciuciškių (šalia Žiežmarių – V. K.) dvaro savininkas, vienas Trakų apskrities sukilimo vadovų Antanas Zaleckis su aštuoniolikmečiu sūnumi Mykolu, būsimasis Trakų apskrities sukilėlių karinis viršininkas, bebaimis kovotojas Kletas Koreva, Lenkijos sukilimo komiteto vadovas Nestoras diu Loranas, būsimieji narsūs sukilėliai Jurgis ir Edmundas Kučevskiai, Lenkijos žymus dailininkas Mykolas Elvyras Andriolis, žinomas to laikotarpio poetas Jurgis Laskaris, kitas žymus dailininkas Vincentas Dmachauskas,1831 m. sukilėlio, gyvenusio Birštono apylinkėse, Matusevičiaus sūnūs ir kiti. Visi šie žmonės buvo 25-32 metų, tarpusavyje jie buvo pažįstami, dažniausiai rinkdavosi Kasciuciškių, Karsokiškių dvaruose, aptarinėjo Lietuvos ir Lenkijos ateities problemas.1862 m. liepos 21 d. gražiai pabalnotais žirgais, apsirengę LDK laikų kavaleristų uniforma, apsiginklavę medžiokliniais šautuvais ir pistoletais, jie išvyko nuo Žiežmarių panemunėmis link Birštono. Jie tai jodavo risčia, tai zovada ir aplinkiniams valstiečiams sudarė kovinio būrio vaizdą. Valstiečiai manė, kad rusai iš Lietuvos jau išvyti (LVIA, f.378, ap. P. S 1862,b.55,l1-4). Birštone buvęs carinis žandaras Stepanas Skvorcovas, sužinojęs, kad į kurortą atvyksta jauni kavaleristai, pabėgo iš kurorto. O sugrįžo tik tada, kai sužinojo, kad raiteliai atvyko į Birštoną ilsėtis. Jurgis Kučevskis, aprašydamas šį istorinį momentą, pastebi, kad jie jau rado į Birštoną atvykusį Lenkijos Centrinio komiteto atstovą Nestorą Diuleraną. Tik po dviejų dienų iš Dusmenų atvyko Kletas Koreva. Šis atvykęs pranešė, kad prieš porą dienų Varšuvoje nacionalinio judėjimo ekstremistai Bekerio sistemos pistoletu Varšuvoje pasikėsino į caro Aleksandro II brolį Konstantiną ir kad visi tos rūšies pistoletai, kurį laikė ir pats Koreva, yra paieškomi. Po atvykimo kitą dieną patriotai aplankė senąją Birštono bažnyčią, po to susirinko kurorto klube (kurhauze). Čia pritarė Antano Zaleskio perskaitytai ruošiamo sukilimo programai, idealizmui ir pasiaukojimui. Sukilimas turėjo prasidėti1863 m. vasarą. Kavaleristai kurorte prabuvo kelias dienas, daugiausia laiko leido klube. Žaidė kortomis ir šnekučiavosi su moterimis. Pakviesti ponių šokiui jaunuoliai negalėjo. Dėl pasikėsinimo buvo paskelbtas gedulas ir šokiai klube nevyko. Klubas dokumentuose vadinamas visų pramogų vieta, kur pramogaujama, šokama ir lošiama kortomis. Nuo1885 m. klubas jau vadinamas kurhauzu. Pasitarimo dalyviai iš Birštono išvyko po kelių dienų, naktį. Jie, tai mačiusiųjų parodymais, su žirgais užkopė ant kalno (Vytauto kalno – V. K.) ir tarsi romantikai, duodami priesaiką, pasuko atgal. (Ten pat).

Bebaimis Kletas Koreva (1837-1863)

Tarp pasitarimo Birštone dalyvių drąsa ir idealais išsiskyrė Kletas Koreva. Kletas gimė1837 m. Kauno paviete, Panevėžiuko daugiavaikėje 16 asmenų šeimoje. Bajorai tėvai Anupras ir Ona Ciškevičiūtė perdavė bajoro garbės, ištikimybės Tėvynei supratimą. Kletas1856 m. baigė Vilniaus bajorų institutą, vėliau karinės girininkijos kursus Peterburge. Kletas kurį laiką dirbo girininko pareigose Rusijoje, bet greit sugrįžo į Vilnių ir pradėjo dirbti Iždo rūmuose sekretoriumi. Atsiradus laisvai vietai, jis užėmė Trakų pavieto vyriausiojo girininko pareigas. Po susitikimo Birštone aktyviai įsijungė į sukilimo ruošimo darbą. Kletas aktyviai įsijungė į1863 m. sausį Varšuvoje prasidėjusį sukilimą. Jau vasario 8 d. kartu su draugais pasiėmė iš carinio girininko kasos 500 auksinių carinės Rusijos rublių, keletą šautuvų ir išėjo kovoti į Jonavos miškus. Susidūrimai su carine administracija, carinių finansų rekvizavimas valsčiuose, caro portretų naikinimas, carinės administracijos dokumentų ir carui prijaučiančių dvarininkų dvarų deginimas – tokia buvo Kleto Korevos kovos pradžia. Kazokiškės, Vievis, Žasliai, Žiežmariai, Gegužinė, Užusaliai – plačios ginkluotos kovos maršrutai. Vasario pabaigoje Kletas Koreva pateko į rusų pasalą Jonavos apylinkėse. Rusų sulaikytas jis neprisipažino, kas esąs, apsimetė Vilniaus miestiečiu Ivanovskiu. Rusai iš pradžių tuo patikėjo ir jau ruošėsi Kletą paleisti. Jį išdavė carinių žandarų rastas pistoletas. Kletas jau ruošėsi šauti į „revizorių“, kada kitas žandaras jam iš už nugaros išmušė pistoletą. Jis buvo uždarytas į Kauno kalėjimą. Ir toliau neprisipažino, kad yra sukilėlis. Drauge areštuotas bendražygis Janas Kučevskis, atvestas į akistatą, netyčia išdavė tikrąją kovotojo pavardę. Kovo 9 d. Kletas Koreva, kaip „dezertyras, valstybinės kasos plėšikas“, Kaune, dabartinio Savanorių prospekto pradžioje carinės kariuomenės vado generolo Maidelio įsakymu buvo sušaudytas (LVIA, f.378.PS,187I m, b.I,l.5). Tai buvo pirmoji sukilimo auka dar iki atvykstant N. Muravjovui-Korikui. Nuotraukoje – lieknas, juodbruvas, ugningu, susikaupusiu žvilgsniu jis žvelgia į mus tarsi primindamas, kad pragyventi 26 metai buvo trumpi, bet nepaprastai prasmingi.

(Bus daugiau)

Vytautas Kuzmickas,                                                                                                                                                                                                                                                                                                                            istorikas, Birštono muziejaus vyr. fondų saugotojas