home Aktualijos 2018-aisiais keiskimės kartu!

2018-aisiais keiskimės kartu!

Štai ir baigiame skaičiuoti paskutines 2017-ųjų minutes. Rodos, tik ką nurimo 2017-ųjų pasitikimo aidai, o ant slenksčio – jau 2018-ieji. 365 dienos prabėgo tarsi akies mirksnis, tarsi vienas trumpas prisiminimas. Toks prisiminimas, kurį po daugelio metų įvardinsime tik skaičiais ir svarbiausiais šiais, jau besibaigiančiais, metais asmeninio gyvenimo įvykiais. Gimimas, mokslų baigimas, suliepsnojusi ar šalčio durklu į širdį dūrusi meilė, šuolis žemyn ar aukštyn karjeroje, na ir dar netektis. Tai pagrindiniai dalykai, kurie mūsų gyvenime tampa atskaitos taškais. Šiuos taškus kartais lydi ir sunkiai prisimenama keturių skaičių kombinacija – kalendoriniai metai.

 

Tiesa, dažnai itin sureikšminame metų virsmą, nors gal ir nederėtų. Vis dar gyvename labai didelių mokslinių ir technologinių pasiekimų amžiuje, kai tai, kas buvo nežinoma, tampa elementaru, kas neatrasta – jau nuobodu, o kas neįmanoma – kasdieniška. Tikėjimas senomis, neištyrinėtomis tiesomis vis dažniau tampa kova tarp žmogiškojo supratingumo, verslo interesų bei konspiracijos teorijų, todėl labai dažnai pasiklystame elementariausio aplinkinio pasaulio supratimo labirintuose. Nežinome, kas yra blogai, kas gerai, į kurią „balą“ verta bristi, į kurią – ne.

 

Pasaulis ne tik keičiasi. Jis JAU pasikeitė.

 

Nors triukšmingai švenčiame Naujuosius metus ir su jais siejame savo ateitį, mistinius pokyčius, tačiau nereiktų pamiršti, kad tokią sausio 1-ąją mes švenčiam „tik“ 550 metų. Nors pirmasis Homo Sapiens – žmogus atsirado maždaug prieš 200 tūkstančių metų, 2018 metus būtent sausio 1 dieną mes pasitinkame tik po popiežiaus Grigaliaus XIII įsakymu 1582 m. įvesto tokio kalendoriaus. Iki tol įvairių mokslininkų siūlymais bei įvairių imperijų valdovų įsakymais tobulėjęs kalendorius daug kartų keitėsi bei turėjo galybę netikslumų, todėl spręsti, ar mes Naujuosiu metus sutinkame tikrai teisingą dieną, teisingu laiku – būtų neįmanoma. Atsižvelgiant į tai, kad ir pagal Zodiaką sudarinėjami horoskopai dėl Žemės judėjimo Saulės sistemoje yra netikslūs, galima nesunkiai teigti, jog labiau sureikšminti reikėtų savo kelią per gyvenimo vingius.

 

Todėl ir nesinori žadėti, linkėti ar tiesiog manyti, kad ateinantys kalendoriniai metai – 2018-ieji bus išskirtinai, mistiškai geresni ar blogesni. Jie bus tokie kaip ir visada – pilni netikėtumų, džiugių akimirkų bei sėkmingai nuveiktų darbų. Ateinančiais metais netrūks ir nusivylimo, skausmo, ašarų. Jie bus kupini ir naujų pažinčių, ir praradimų, ir sėkmės, ir įvairiausių nesėkmių. Viskas priklausys nuo to, kokiu keliu keliausime ir kaip žvelgsime į savo kasdienius nutikimus.

 

Juk didelis skirtumas, kai vienas liūdi sudužusio puodelio, o kitas džiaugiasi pažirusiomis laimę nešančiomis šukėmis.

 

Jei kiekvieną sunkesnį ir ilgesnį kelią priimsime kaip dar vieną mums skirtą išbandymą ir galimybę dar labiau sustiprėti, gali būti, kad nukeliausime žymiai toliau, negu atsitraukdami į klampų, visų užmirštą takelį piktžolėmis apaugusiame lauke. Mokslas reikalauja aukų. To paties reikalauja ir svarbūs pasikeitimai.

 

Kiekvienas gyvenimo sunkumas išmoko mus įveikti jį ir ateityje praeiti pro tokią kliūtį be sustojimo. Kai kurie sprendimo variantai netgi išmoko sunkumą paversti lengvumu ir nauda. Juk išmokus įkalti vinį, naudos turės ir meistras, ir įvairių medžio dirbinių pardavėjas.

 

Kiekvienas išsiskyrimas tik atveria duris į naujas pažintis, naują bendravimą bei bendradarbiavimą, kuris galbūt bus kur kas sėkmingesnis.

 

Niekada nereikia pamiršti, kad kiekvienas barnis, nesklandumas, nepasisekimas – tik dar viena gyvenimo banga, kurią privalo įveikti ne kas nors kitas, o laivo kapitonas – Jūs. Ir tik nuo Jūsų priklauso, ar ši banga sudaužys į šipulius Jūsų laivą kartu su visa įgula, ar ieškodami silpnesnių bangos keterų, o gal tiesiog narsiai kirsdami bangą per patį vidurį, nors ir apibraižyti, aplaužytais stiebais, tačiau sėkmingai pasieksite sausumą, siūlančią saugumą, ramybę ir skalsų gyvenimą.

 

Pasaulis pasikeitė.

 

Tai nebe tas pasaulis, kuris užtikrina saugumą ir ramybę sėdint už storų trobelės su mažais langais sienų. Tai pasaulis, kuriame saugumą bei maistą reikia pasiimti. Išeiti į pasaulį ir pasiimti.

 

Technologijos, augantis ekonominis potencialas verčia ne tik kalti geležį, bet ir kalbėtis, bendrauti. Nors žmonės atšalo, vis mažiau nori bendrauti ne tik savo gimtame krašte, bet ir šeimose, tačiau tik bendravimas, koks jis bebūtų – gyvas, raštiškas ar elektroninis, šiandienos pasaulyje reikalingas tam, kad eitume į priekį. Eitume į priekį ir gautume tai, ko reikia. Nebereikia daug dėti vilčių, kad prieš dešimtmečius galiojęs giminių ar pažįstamų lankymas toks pats populiarus ir šiandien. Nereikia dėti vilčių, kad jis toks pats viliojantis.

 

Technologinėje žmonijos genezėje laiko samprata pakito. Laiko nepastebime ne dėl to, kad Žemė sukasi greičiau, o dėl to, kad patys judame greičiau. Milisekundžių greičiu atskriejanti informacija, jos paklausa bei pasiūla privertė ir mus suktis tokiu pačiu tempu – lėkti, kad spėtume gauti ir spėtume atiduoti.

 

Naudingos ir nenaudingos informacijos poreikis privertė ne tik greičiau dirbti savo darbus, kad kuo greičiau galėtume įsilieti į informacinį pasaulį, bet ir privertė mažinti patį bendravimą. Technologijos mums suteikė galimybę būti mobiliems ir bendrauti ne su žmogumi, gyvenančiu kitame kambaryje, bet su žmogumi, esančiu bet kuriame pasaulio krašte, netgi kosmose – Žemės orbitoje. Būti mobiliam padėjo ir skaitmeninės technologijos, kurios suteikė galimybę vienu metu bendrauti ne su vienu, o su keliais žmonėmis. Ištobulėjusi žmonija pradėjo rinktis. Rinktis, su kuo nori bendrauti, o ne su kuo reikia bendrauti.

 

Pasikeitė ir bendroji laisvės samprata. Kadaise savo laisve ir mobilumu stebinęs Žiulio Verno personažas kapitonas Nemo, ko gero, dabar pats stebėtųsi, kaip žmogus neišeidamas iš namų gali būti visur. Dabartinis žmogus gali keliauti bet kur ir jo negali įkalinti niekas. Niekas, išskyrus elektrą. Tokį paprastą žmogaus atradimą kaip elektra.

 

Kol daugelis nyrame į galimybę būti mobilūs, net nesusimąstome, kad naikiname savo socialinį ryšį su gyvais žmonėmis. Naikiname visus saitus, kas mus sieja su aplinkiniu pasauliu, įvairiais įrengimais pasinerdami tik į išorinį pasaulį. Ir net nesusimąstome, kad po keleto dešimtmečių žmonija taps priklausoma tik nuo vieno mygtuko spustelėjimo. Mygtuko, išjungiančio elektrą. Vos per keletą akimirkų galėsime atsidurti pačiame didžiausiame žmonijos istorijoje kalėjime. Vienu spustelėjimu išjungus mūsų ryšį su išoriniu pasauliu, būsime įkalinti savo esybėje, nes nemokėsime bendrauti su aplinkiniu pasauliu.

 

Nerimą kelia tai, kad toks įsivaizduojamas pseudokalėjimas pamažu tampa realybe.

 

Galime bendrauti su šimtais, tūkstančiais žmonių, tačiau turime būti atviri, kad jų nepažįstame ir nelaimės atveju galime tikėtis tik nuotolinės pagalbos. O kas tą pačią svarbiausią akimirką padarys dirbtinį kvėpavimą ar širdies raumens masažą gyvendamas už tūkstančių arba tik 50 kilometrų?

 

Pasaulis ne tik keičiasi. Jis JAU pasikeitė.

 

Centralizuojamos energetinės bei ekonominės sistemos priverčia augti, tobulėti ir tikėtis sąžiningesnių veiklos dėsnių. Tačiau centralizavimas sutelkiamas ir atiduodamas siauram ratui valdančiųjų, galinčių daryti įtaką be galimybės tai sustabdyti.

 

Visgi, kas laukia mūsų vos už keliasdešimt valandų prasidedančiais naujais kalendoriniais metais?

 

Nors dauguma ekonomistų tvirtina, kad ateinantys metai – ekonominio augimo (bent jau Lietuvoje) metai, reikia pripažinti, jog pasaulinėje ekonomikoje lėtai, bet užtikrintai ryškėja naujos ekonominės krizės požymiai. Nors dabartinis Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas įkvėpė gyvybės naujam ekonomikos šuoliui, tačiau nereikia pamiršti, kad šuoliai nebūna labai ilgi ir visada turi pabaigą, kuri priverčia pajusti kietą ir kartais skausmingą nusileidimą. Augantis ekonominis potencialas Jungtinėse Amerikos Valstijose, kartu lėtėjantis ekonomikos augimas Kinijoje bei buksuojanti nekilnojamojo turto rinka tose pačiose JAV puikiai rodo, kad ekonomikos ratas vėl įsukamas dirbtinai. Panašiai, kaip buvo daroma 2008 metais. Galima tikėtis, kad tai pasaulio verslui suteiks galimybę ne ilgiau kaip iki 2020 metų pabaigos dosniai apsirūpinti „sausu daviniu“ prieš dar vieną pasaulinės ekonomikos griūtį. Tik ar spėsime pastebėti jos pradžią, ar ji vėl atlėks „visai nepastebėta“.

 

Tiesa, nereikia pamiršti, kad ekonomikos stabilumą labai veikia ir gamtos išdaigos. Savo krašte turime puikių pavyzdžių, kai potvyniai, lietus ir kaitra sugriauna net ir, rodos, su pamatuota rizika plėtojamą žemės ūkį. O klimato pokyčiai bei po truputį slenkanti mūsų planetos ašis tik didina tokių skaudžių gamtos išdaigų tikimybę.

 

Ekonomikai koją kiša ir elementari emigracija. Nuolat mažėjęs gyventojų skaičius, darbuotojų trūkumas sugriovė ne vienos įmonės plėtros planus. Tačiau nereikia pamiršti, kad mažėjant gyventojų mažėja ir perkamoji galia. Nors ekonomistai džiūgauja artėjančiais gerais metais, tokių provincijų kaip Prienų kraštas, turinčių vos ne neigiamą pramoninį potencialą, laukia tikrai ne rožėmis klotas kelias. Jau dabar nemaža dalis verslininkų sunerimę dėl mažėjančių pajamų. Kol Prienų krašte nebus aiškios verslo skatinimo sistemos, galima tikėtis, kad liksime pavienių įmonių bei transporto ir paslaugų amatininkų ne traukos, bet vegetavimo centras.

 

Politinė situacija Nemuno kilpų krašte, viešai atrodanti panaši į gana stabilią sistemą, tačiau klijuota tik įtakos sferų klijais, rodo, kad krizė Prienų krašte – neišvengiama. Tik kaip ji pasireikš? Didelį aidą paliekančia griūtimi ar stagnaciją sukeliančiu įtakos sferų dėliojimu, kilnojimu ir stiprinimu.

 

Liūdniausia, kad dideliais pokyčiais, energingai pučiamu nauju vėju pagaliau lipdoma aiški Prienų krašto egzistencijos bei ateities struktūra vis tiek niekaip neišbrenda iš daugelį metų besitęsiančios totalios anarchijos. Dauguma politikos atstovų net patys aiškiai savo krašto žmonėms pabrėžia, kad tikėtis ko nors gero galima tik tuo atveju, jei jiems pavyks sustiprinti savo įtakos sferą.

 

Taip ir lipdoma krašto ateitis... pirmiausia – pasirūpinant savo įtaka. Tiesa, tuomet nebelieka laiko gyventojams, nes tenka nuolat su kitų karalysčių karalystėje karaliais aiškintis, kuris iš jų didesnis karalius.

 

Liūdna ir tai, jog tarp krašto gyventojų pasėta gūdžiais laikais įgyta baimė uždaro visas duris pamatyti kraštą kitokį. Tokia situacija atskleidžia gana komišką ir karaliaus rūmų pajaco vertą situaciją, kai preke už nuolankumą vis dar laikomos ir mielai priimamos... vaišės su koncertais. Ir tuomet iškyla klausimas, ką mano rinkėjai, rinkdami tuos pačius, po kelias kadencijas toje pačioje stagnacijoje savo gimtąjį kraštą laikančius politikus? Kokių galima laukti pokyčių į gera, kai tų pokyčių išvis nėra?

 

Deja, daugelio pasaulio ekonomistų „terorizuojama“ būti aktyvesne visuomenė dar nesulaukė savo laiko. Kai pasaulis juda į priekį, mes su malonumu stovime vietoje ir viešai džiaugiamės, kad esame ramūs, nes niekur, kur pavojinga, nesikišame. Tiesa, džiaugsmas visada virsta gailiomis ašaromis, kai kalba pasisuka apie finansinę klausimo esmę. Ir stebimės, kodėl nieko neveikiant – pajamos neauga.

 

Europos Sąjunga savo finansiniais fondais suteikė Lietuvai šansą. Šansą išvystyti pramonę, verslą ir tapti konkurencinga Europos Sąjungos nare. Lietuva suprato viską labai tiesiogiai – „panaudokime lėšas“. Liko tik klausimas, kokį ekonominį potencialą teikia prastu oru ir žema temperatūra pasižyminti šalis, kurioje vietoj gamyklų stovi tūkstantis kaimo turizmo sodybų? Sėdėdami tuščiuose laukuose ir gražiose kaimo turizmo (dažniau tose, kur patys gyvename) sodybose, laukiame investuotojų, kurie atneštų pinigų. Daug pinigų! Vėl keliame klausimą – ar investuotumėte į kaimyno tvartą, jeigu kaimynas būtų neveiklus, norėtų gauti didelį atlygį ir dar pradėtų kelti sąlygas dėl jo tvarto panaudojimo?

 

Turime daug sričių, pradedant ekonomika, verslu, politika ir baigiant nekaltu švietimu bei kultūra, kurios reikalauja pokyčių. Drastiškų pokyčių, jei norime spėti į vis dar važiuojantį traukinį. Remontuoti turint resursų yra žymiai lengviau, negu remontuoti neturint nei įrankių, nei medžiagų, nei darbininkų ir dar turint skolų.

 

Todėl ir pasitinkant 2018 metus tenka pripažinti, kad reikia keistis. Netgi gamta kiekvienais metais keičiasi. Rudenį drastiškai susinaikina, pavasarį kaip feniksas pakyla iš pelenų, sukurdama dar nuostabesnį grožį. Keičiamės ir mes. Kiekvienais metais arba augame, arba bręstame, arba įgyjame sumanumo. Tik pokyčiai ir parodo, kad tobulėjame, kad nestovime vietoje, kad keliaujame kartu su pasauliu. Ėjimas į priekį visada reikalauja pasikeitimų.

 

Besikeisdami patys, norime ir savo skaitytojams palinkėti ateinančiais Naujaisiais metais keistis. Kartu su Naujųjų metų fejerverkais bei artėjančiu pavasariu pabusti naujiems gyvenimo iššūkiams. Pabusti naujiems malonumams ir naujiems išbandymais. Linkime visada kilti, o ne leistis. Linkime domėtis ir atrasti. Linkime žinoti ir įvertinti. Įvertinti ne tik kitus, bet ir save. Linkime atgimti naujiems, dar neišvaikščiotiems keliams!