Medis – gėris!
Nuo gruodžio 1 dienos Kinijoje Zhejiang provincijos Kaihua vietovėje vyko 6-asis visos Kinijos ir pirmasis tarptautinis medžio šaknų meno ir kultūros festivalis, kuriame dalyvavo medžio skulptoriai iš Kinijos ir 15 užsieniečių iš Japonijos, Australijos, Šveicarijos, Filipinų, Saudo Arabijos, Prancūzijos, Vietnamo, Zambijos, Italijos, Indonezijos, Vengrijos, Rusijos, Ukrainos ir Lietuvos. Lietuvai šiame festivalyje atstovavo prieniškis Kęstutis Grigonis.
Darbai – iš medžio šaknų
Šis renginys – tai IWCS (International Wood Culture Society) programinės veiklos dalis. Jį parėmė ir Zhejiang Šaknų rūmų kultūrinio turizmo zonos vykdomasis komitetas. Renginyje nuolat dalyvavo IWCS generalinė sekretorė Su Jinling.
Iš įvairių pasaulio kampelių atvykę menininkai (pasak Kęstučio, marga publika) festivalio metu iš medžio šaknų sukūrė puikių darbų. Vėliau, jau kitame mieste, savo patirtimi bei įgūdžiais jie dalinosi su Wenzhou specialaus ugdymo mokyklos mokiniais, kartu kūrė medines skulptūras mokyklos galerijai.
Pats didžiausias tarptautinis metinis renginys – World Wood Day (Pasaulinė medžio diena) – šių metų pavasarį vyko Los Andžele (JAV). Jis prasideda kovo 21 dieną, kai minima Pasaulinė žemės diena, siekiant pabrėžti medienos, ekologiškos ir atsinaujinančios medžiagos svarbą, skatinti jos atsakingą vartojimą, miškų ir biologinės įvairovės išsaugojimą. Kitais metais Pasaulinė medžio diena vyks vienoje iš Centrinės Amerikos valstybių.
Kęstutis pasakojo, kad ruošdamasis kelionei bandė išsiaiškinti, kokios medžio šaknų skulptūros tradicijos yra Lietuvoje. Paaiškėjo, kad nėra jokių tradicijų, ir netgi pavienių darbų yra tik vienas kitas. Vėliau festivalio dalyviai ir svečiai forume aptarė šios medžio meno srities padėtį pasaulyje.
Realybė neatitiko išankstinių nuostatų
„Buvau susidaręs išankstinę nuomonę apie Kiniją. Galvojau, kad tai šalis, gaminanti prastos kokybės daiktus. Paaiškėjo, kad Kinija gamina visokiausius daiktus, tik mūsų verslininkai iš ten mums bruka įvairų šlamštą. Maniau, kad šalyje pamatysiu skurdžią aplinką – nepavyko, ji geresnė nei Lietuvoje. Galvojau, kad dėl didžiulio oro užterštumo teks vaikščioti su dujokauke, o paaiškėjo, kad dujokaukės nereikės, nes gatvėse automobiliai ir motoroleriai beveik vien elektriniai, tad ir oro neteršia, ir triukšmo nekelia. Maniau, kad kinai nesirūpina ekologija, bet kai mus nuvežė į restoraną, įrengtą buvusiame plytų fabrike, kuris seniau labai teršė orą, supratau, kad jie rūpinasi oro švara ir didžiuojasi, kai pavyksta pertvarkyti pramonę“, – pasakojo prieniškis.
Puikiai organizuotas festivalis
Pasak Kęstučio, kinai – puikūs organizatoriai: pasitiko, parsivežė, apgyvendino geriausiame viešbutyje, puikiai maitino, sudarė geras sąlygas kūrybiniam darbui, dienotvarkę užpildė nuo ryto iki vakaro visokiausiomis veiklomis, net sekmadieniais laisvo laiko nepaliko, tad teko prašyti, kad nors kokį pusdienį prieš išvažiuojant būtų galima skirti lauktuvių pirkimui.
Su užsieniečių grupe atvykus į kūrybai skirtą vietą, čia jau viskas buvo paruošta kiekvienam: darbastalis, elektra, būtiniausi įrankiai ir medžiaga – medžių šaknys. Tad beliko prisijungti prie jau dirbančių kinų menininkų.
Kęstutis pasakojo, kad šaknis skulptūroms menininkai galėjo rinktis ir pagal formų įvairovę, ir pagal medienos rūšis, tik nebuvo minkšto medžio. Tačiau visiems pavyko pasirinkti ir nenusivilti.
„Man pakliuvo susipynusi kamparo medžio šaknis, todėl dirbant labai stipriai kvepėjo. Prasidėjo kūrybinis procesas. Kiek padirbėjus ir atsiradus progai, menininkai tuojau žingsniuodavo pasižiūrėti, ką kuria jų kolegos, kokius naudoja įrankius ir medienos apdirbimo būdus. Paaiškėjo, kad bendrauti nori visi, bet sunkiausia – įveikti kalbos barjerą, nes tik keli kinai kalbėjo angliškai su stipriu akcentu, kiti bendravimui pasitelkė tarptautinę gestų kalbą. Bet visus vienijo medžio skulptūros universali kalba“, – įspūdžiais dalijosi Kęstutis.
Stebėdamas kūrybinį procesą jis pastebėjo, kad kinų menininkų darbuose ryškus bendras bruožas, gal net tradicija – jie siekia gamtinės ir kūrėjo suteiktos formos harmonijos, stengdamiesi daryti kuo mažesnę įtaką gamtinei formai, ir daugiausia kuria tradiciniais religiniais ir mitiniais motyvais.Pasak Kęstučio, jų vaizduojami personažai dažniausiai maži, bet kruopščiai apdoroti, arba, atvirkščiai, dideli, apimantys visą šaknį, bet stengiantis kuo mažiau ją koreguoti. O menininkų iš užsienio darbai išsiskyrė skulptūrų atlikimo temų ir formų įvairove, nes iš visų pasaulio kampelių susirinkę kūrėjai atsinešė savo filosofiją, tradiciją, įgūdžius ir skirtingą mastymą.
Medžio šaknų drožybos tradicijos Kinijoje
Pasak Kęstučio, buvo įdomu stebėti šaknų drožybos tradicijas Kinijoje. Pats pirmasis įspūdis – kinai gerbia šią sritį. Didžiulei susivijusio, vientiso medžio kompozicijai statomi netgi specialūs statiniai, harmoningai įsiliejantys į kraštovaizdį. Kiti mediniai žmogaus ir gamtos kūriniai stovi šventyklose, dalis jų tiesiog eksponuojami tokie, kokius juos sukūrė gamta, kiti vaizduoja šventuosius ir išminčius, žvėris ir paukščius, kitus žmogaus ir gamtos būties momentus.
„Vienas oratorius sakė, kad Vakarų kultūra – tai akmens kultūra, o Rytų – tai medžio ir harmonijos su gamta kultūra. Rytų architektūroje stogų kampai riesti, o konstrukcijos rodo medinių konstrukcijų tradicijos tęstinumą. Stogų dangos primena kažkada naudotus bambuko pusrąsčius, Kinai sugeba pritaikyti savo tradicijas šiandienos poreikiams“, – įsitikinęs prieniškis.
Kęstutis stebėjosi, kad per kelias savaites jie nematė jokių kitų užsieniečių, todėl susidarė įspūdis, kad jie – vieni pirmųjų vakariečių, išvydusių šiuos medinius stebuklus. „Paklausus buvo paaiškinta, kad valdžios planas – rūpintis ekologija, saugoti gamtą, savo paveldą ir tradicijas, todėl į šį kampelį pašalinių nekviečia ir komercijos iš to nedaro, o mes patekome tik todėl, kad esame medžio skulptoriai. Kinai mano, kad užplūdusi didelė lankytojų masė griaus susidariusią harmoniją. Tad tuos, kam reikia komercijos, ragina lankytis Šanchajuje ir kitose panašiose vietose“, – pasakojo Kęstutis.
Jis buvo sutikęs studentę Gretą iš Lietuvos, studijuojančią kinų kalbą ir į Kiniją atvykusią kartu su kitų šalių studentais pagal Konfucijaus programą, pačių kinų kvietimu. Ji sakė, kad kinų kalbos taip paprastai išmokti neįmanoma, nes kinai turi 140 tarmių ir patys tarpusavyje nesusišneka, todėl visi mokosi vienos mandarinų kalbos.
Nustebino milžiniškos medžio skulptūros
Kęstutis pasakojo, kad vieną dieną atsitiktinai užklydo į milžiniško dydžio vienaukštį pastatą – sandėlį ar dirbtuvę, pilną medžio skulptūrų. Tame pastate rikiavosi beveik baigtos ir vos pradėtos gaminti didžiulės medinės skulptūros. Neįtikėtina, bet ten jų buvo daugybė: reptilijos, žinduoliai, paukščiai, išdidinti graužikai, beždžionės ir kitokie padarai. Visos jos stovėjo prieblandoje, ir tik kai kur matėsi elektros lempų apšviestos darbo vietos, girdėjosi elektrinių mechanizmų dūzgimas – meistrai gamino tuos medžio milžinus. „Net ir be tų didžiulių medžio skulptūrų, šį Kinijos miestelį galima būtų skelbti vienu iš pasaulio stebuklų“, – atradimais stebėjosi Kęstutis.
Kinų kultūros ypatumai
Užsieniečiai pastebėjo, kad parduotuvės užsidaro apie 22 val., ir tuo metu, ypač mažesniuose miesteliuose, gatvės ištuštėja – nei žmonių, nei transporto. Bet, Kęstučio pastebėjimu, gatvėse ir vėlyvu metu jautiesi saugiai.
Kinai užsienio kalbų nemoka, o parduotuvėse pardavėjai tai, ko nori pirkėjas, bando išsiaiškinti per vertimo programėles. „Jei kas, jie tuoj kiša savo „mobiliakus“ ir prašo pasakyti frazę, o paskui atsakymą parodo ekrane jau angliškai“, – linksmais bendravimo ypatumais dalijosi prieniškis.
Jis pasakojo, kad skrendant vidiniais reisais retai kur pamatysi angliškų užrašų, dažniausiai informacija pateikiama tik hieroglifais. Gatvėse automobiliai laikosi kelių eismo taisyklių, bet pėsčiųjų praleisti nenori, o motoroleriams, atrodo, taisyklės negalioja. Vairuotojai ištisai pypsi, pranešinėdami šalia esantiems apie savo svarbą ir buvimą. Nežiūrint to, kad eismas intensyvus, kamščių ir avarijų mažai.
„Kinai rūko beveik visur, be jokių prietarų, kartais ir nusispjauti gali, jeigu švenčia nelabai oficialias šventes, tai ir alaus, vyno ar ryžių degtinės gurkšteli ne mažiau nei lietuviai, o jeigu pamatytas užsienietis sudomina, tai atvirai nužiūrinėja kiek tik nori, – kultūrų skirtumais stebėjosi Kęstutis. – Nors šiaip vietiniai mandagūs, neįkyrūs, gražiai rengiasi, ypač moterys.“
Pasak Kęstučio, nepatogu tai, kad Kinijoje neveikia daugelis socialinių tinklų.
Įspūdingos išvykos
Kęstutis papasakojo apie vieną įspūdingiausių išvyką į senovinį kaimą kalnuose netoli Kaihua. Kad kaimą būtų galima pasiekti, kinai nutiesė 7 kilometrų ilgio automobilio pločio labai vingiuotą kelią. Problema „tik“ ta, kad negali susitikti priešinga kryptim važiuojantys automobiliai, nes tada vienam reikia važiuoti atgal, kai aplinkui labai statūs ir miškais apaugę kalnai. Tuo pačiu keliu reikėjo ir grįžti… Kaimelis gal iš 150 trobų, bet, pasak Kęstučio, jaunimas šiame kaime-muziejuje gyvent nenori – užkampis, nors kaimo gyvenimo būdą visaip remia valstybė. „Na, o mums, užsieniečiams, tai tikrai buvo egzotiška ir nepaprastą įspūdį palikusi viešnagė“, – sakė Kinijoje pirmą kartą lankęsis Kęstutis.
Iš viso pasaulio atvykę medžio skulptoriai lankėsi ir medinių žaislų fabrike. Pasak Kęstučio, tai pats didžiausias Kinijoje medinių žaislų fabrikas, kuris aprūpina ekologiška produkcija ne tik šalį, bet ir pasaulį. Su fabriko veikla menininkus supažindino pagal tris kryptis: stebint technologinius gamybos procesus, apžiūrint produkcijos muziejų ir lankantis veikiančiose parduotuvėse.
Menininkams teko lankytis ir dviejose profesinėse mokyklose. Vienoje jų mokiniai mokosi arbatininko, medžio meistro ir maisto ruošimo specialybių. Užsieniečius pamatę mokiniai sukėlė ovacijas, matyt, svečiai iš kitų šalių jų dar nebuvo lankę. Kitoje mokykloje teko pademonstruoti savo medžio skulptorių žinias ir įgūdžius – kartu su tos mokyklos mokiniais menininkai kūrė skulptūras iš šaknų.
Kęstučio teigimu, tai ir jiems, ir tos kinų mokyklos mokiniams paliko neišdildomą įspūdį, o palikti darbai bus nuolat eksponuojami mokyklos nuolatinėje parodoje, skleisdami žinią apie tai, kad medis – gėris!
