home Aktualijos Greitis keliuose – realybė pateisina priemones

Greitis keliuose – realybė pateisina priemones

Jau nuo pat pirmųjų automobilių žmones gąsdino jų pačių kūrinys. Arkliais nepakinkytos ir pačios riedančios karietos kėlė žmonėms ne tiek realia grėsme paremtą, kiek tiesiog nepažįstamo objekto baimę.

 

Deja, praėjus daugiau nei šimtui metų nuo pirmojo autoįvykio (1893 m.), kuriame žuvo žmogus, baimės svarstyklių lėkštelės pasviro į priešingą pusę. Nepažįstamas, blizgančiu žaisliuku per šimtą metų tapęs automobilis gąsdina nebent mažus vaikus. Tačiau labiausiai jis gąsdina niekaip nemažėjančiu realiu pavojumi gyvybei. Tiesa, šiuolaikiniai automobiliai turi įvairias apsaugos sistemas, tačiau vairuotojams koją pakiša aklas pasitikėjimas jomis.

 

Nors puikiai žinome, kad automobilių pramonė labai daug investuoja į žmogaus, vairuotojo saugumą, vairuotojai vis tie tiki, jog šios investicijos ne tiek apsaugo, kiek leidžia drąsiau valdyti savo transporto priemones drąsiau.

 

Didėjantis automobilių galingumas bei platėjanti spidometro skalė keliuose sėja mirtį ar – daugeliu atvejų – ilgai negyjančias žaizdas, bet vairuotojai, deja, vis dar nenori pripažinti, kad saugumas keliuose priklauso ne nuo apsaugos sistemų, o nuo pačių vairuotojo smegenų veiklos dalyvaujant eisme.

 

Jau kelis dešimtmečius teisėsaugos atstovai keliuose – įvairių šalių saugumą keliuose užtikrinančios kelių policijos įstaigos – taiko įvairias technologines bei prevencines priemones saugumui keliuose padidinti, bet vis tiek niekaip negali išspręsti tos amžinos saugaus greičio viršijimo problemos

 

Mažesnio pravažumo ir eismo keliuose įrengiami kalneliai, iš pačios kelio dangos ar pagalbinių stulpelių formuojami įvairūs posūkiai, lankai, kurie priverčia vairuotojus sumažinti greitį. Žinoma, greitis ribojamas ne tik įrengimais, bet ir ženklais. Deja, greitį ribojantys ženklai labai dažnai būna beverčiai be dar vieno įrengimo – elektroninio greičio matavimo prietaiso.

 

Ilgus metus tobulintų greičio matavimo sistemų dažnai būdavo atsisakoma ir dėl jų netikslumo, ir dėl vairuotojų piktnaudžiavimų. Didelis skaitmeninių technologijų pramonės šuolis teisėsaugai suteikė galimybę pažaboti savo pačių, savo šeimos ir atsitiktinių asmenų gyvybių nesaugančius vairuotojus greitkeliuose, kuriuose negalima įrengti papildomų antžeminių greičio ribojimo priemonių.

 

Deja, stacionarūs greičio matuokliai yra lengvai pastebimi ir įsimenami, todėl vairuotojai, sulėtindami greitį prie šių matuoklių, tuoj pat už jų „atsiima prarastą laiką“ ir spaudžia automobilio akseleratorių dar stipriau, negu dar būdami toli iki matuoklio.

 

Lietuvos policija, siekdama pažaboti greičio viršytojus, kurių nepamato stacionarūs greičio matuokliai, į savo arsenalą jau senokai priėmė ir „važinėjančius“ matuoklius. Pastarieji, įrengti nežymėtuose policijos automobiliuose, daugiau nei dešimt metų buvo tikras greičio viršytojų siaubas. Deja, automobiliuose įrengtos greičio matavimo sistemos jau paseno, o ir pati jų technologija kartais trukdydavo vienu metu užfiksuoti kelis pažeidimus.

 

Tiesa, 2017 metai mėgstantiems greitį viršyti vairuotojams atmintyje išliks ilgam. Lietuvos kelių saugumu besirūpinanti policija turi naujos kartos greičio matuoklius. Pastarieji gali ne tik vienu metu fiksuoti kelis pažeidimus, bet ir automatiškai suformuotą protokolą išsiųsti tiesiai automobilio savininkui. Šie matuokliai turi ir dar vieną vairuotojų norą viršyti greitį mažinančią savybę – greitį fiksuoja dideliu atstumu ir itin greitai, todėl dažniausiai paslaptingi policijos ekipažai net nesustoja ir nestabdo pažeidėjų, likdami visiškai nepastebėti, tačiau atlieka savo skaudžiai prevencinį darbą.

 

Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (VPK) kelių policijos skyrius, žinoma, neatsilieka nuo didžiųjų Lietuvos miestų ir taip pat rūpinasi kelių saugumu. Visoje apskrityje, įvairiose vietose įrengtos antžeminės greičio ribojimo priemonės, stovi įrengti stacionarūs greičio matuokliai ir, žinoma, po įvairius kraštus važinėja ir nežymėtas automobilis su greičio matuokliu.

 

Šiemet Polciijos departamentas Prienų rajoną aptarnaujančiai Alytaus apsk. VPK įteikė dovaną – naują patrulinį automobilį „Škoda Superb“, na o Alytaus miesto savivaldybė - ir vieną pažangiausių greičio matavimo sistemų, analogiškų Vilniaus apsk. VPK naudojamai greičio mėgėjus atvėsinančiai „juodajai poniai“.

 

Nusprendėme su šia kaimynų dovana, neretai užsukančia ir į Prienų bei Birštono krašto kelius, susipažinti iš arčiau.

 

Taigi, artėjant pietų metui, vieną žiemišką pagal kalendorių, tačiau rudenišką pagal orą dieną, sėdėdami šiltoje ir sausoje, švyturėliais bei skiriamaisiais policijos ženklais pažymėtoje „Škoda Superb“ pajudėjome kartu su Kelių policijos skyriaus Kelių patrulių būrio vyriausiaisiais patruliais Sandra Petrauskaite ir Arūnu Plenta.

 

Tiesa, išbandyti greičio matavimo sistemą vykome į užmiestį. Pasak, ekipažo narių, miesto ribose greitis dėl transporto intensyvumo ir taip būna mažesnis, todėl rezultatai geriausiai matyti užmiesčio keliuose ir tuštesnėse gyvenvietėse.

 

Taigi, pirmuosius greičio viršytojus sutikome dar nespėję pakilti į F. Martišiaus kalną. Čia sunkiasvorių transporto priemonių greitis ribojamas iki 40 km/val., lengvųjų automobilių – iki 50 km/val. Tiesa, pirmieji sutikti greičio viršytojai didžiausią leistiną greitį viršijo vos dviem trim kilometrais. Taigi, išsukę į kelią Alytus–Kaunas keliaujame įžymiojo sklandytuvo žiedo link.

 

Greičio matavimo sistema veikia įspūdingai. Automobilio greitis matomas ir fiksuojamas dar tada, kai jis vis dar sunkiai įžiūrimas plika akimi. Patruliniame automobilyje įrengtos kameros automatiškai fiksuoja greitį viršijantį automobilį iš toli ir iš arčiau. Vaizdo kokybė beveik prilygsta profesionaliam meniniam kadrui. Aplenkus žiedą ir pajudėjus toliau, Kauno link, didžiausio 70 km/val. leistino greičio ruožu, greičio matuoklyje atvažiuojančių ir nuvažiuojančių automobilių greitis nenusileidžia žemiau 75 km/val. Tiesa, nepasiekus posūkio į Pakuonį, patvirtinimui ir persiuntimui automobilių savininkams jau persiunčiama į Vilnių pora protokolų dėl greičio viršijimo 15–20 km/val.

 

Keliaujant „mirties keliu“ pramintu Prienų krašto keliu ir pasiekus ypač pavojingą kelio ruožą prie buvusios „Kubilo“ kavinės, vienas atvažiuojantis automobilis priverčia palinkti prie matuoklio ekrano ir patrulius, ir ekipažo keleivius – didžiausio 70 km/val. leistino greičio ruože matuoklio ekrane užsižiebia 105 km/val. greitis. Automobilis, net nelėtindamas greičio ir nekreipdamas dėmesio į patrulinį policijos automobilį, prašvilpia pro šalį. Siurprizai tuo nesibaigia. Paskui pirmąjį automobilį atlekia ir antrasis, tiesa, pastarasis spėja sulėtinti greitį iki 98 km/val.

 

Aptarinėdami vairuotojų abejingumą, pasiekiame vieną iš kraštinių Prienų krašto gyvenviečių – Laukiškes. Pasak A. Plentos, čia retai kas mažina greitį. Tuštoku keliu, kertančiu jo viduryje įsikūrusią gyvenvietę, galima važiuoti ne didesniu kaip 50 km/val. greičiu, tačiau vairuotojai, atvažiavę keliu, kuriuo leistina važiuoti didžiausiu 90 km/val. greičiu, nesivargina jo sumažinti. Tai rodo ir greičio matuoklis. Vidutinis atvažiuojančių automobilių greitis matuoklio ekrane – 60–65 km/val. Pasak A. Plentos, pikta, kad vairuotojai skrieja per gyvenvietę, net nesusimąstydami apie vaikus, kurie bėgdami žaisti pas kaimynystėje gyvenančius draugus tokioje gyvenvietėje yra sunkiai pastebimi. O iki katastrofos reikia labai nedaug. Nusprendžiame sustoti ir padirbėti kaip stacionarus greičio matuoklis. Prevencija pasiteisina, visų atvažiuojančių ir nuvažiuojančių automobilių greitis sumažėja iki 53–55 km/val. Pasak patrulių, stovint galima tik drausminti vairuotojus, bet tikrų pažeidėjų niekada nesulaikysi. Ekipažui tik sustojus, solidarus vairuotojų perspėjimas apie jį ilgosiomis šviesomis perduodamas net kelis kilometrus. Pasirodo, anekdotas, kad 90-60-90 yra ne kūno apimtys, o automobilio greitis iki policijos ekipažo, pro jį ir už jo – ne anekdotas, o realybė.

 

Tiesa, belieka tik stebėtis, kad netgi žinantys apie stovintį ekipažą vairuotojai nemato reikalo greičio mažinti iki leistinos ribos, o vis tiek viršija. Daugelis jų, matyt, žino, kad Lietuvoje už greičio viršijimą iki 10 km/val. numatytas tik įspėjimas. Jis realios piniginės bausmės neužtraukia, tačiau fiksuojamas kaip pirmasis pažeidimas. Per metus nusižengęs dar kartą, vairuotojas privalės mokėti ne mažesnę, tačiau visą numatytą baudą. Beje, Liuksemburge didžiausias leistinas greitis ir yra didžiausias leistinas greitis. Šioje šalyje numatyta piniginė bauda jau viršijus didžiausią leistiną greitį bent 5 km/val.

 

Pajudėjus Išlaužo link situacija nesikeičia, mažesnio nei didžiausias leistinas greitis matuoklio ekrane nematome. Išlauže dažniausiai vairuotojai „atsigriebia“ už ilgą laiką, praleistą kolonoje, todėl lenkia ir po kelis automobilius, gyvenvietės ribose viršydami greitį kone dvigubai. Užfiksuojame didžiausią tądien greitį – 116 km/val. Tiesa, greičio patruliai nefiksuoja ir protokolo neformuoja, nes tai – su įjungtais švyturėliais bei garsiniu signalu skubantis greitosios pagalbos automobilis. Pajudame atgal link Prienų, o pro juos – link Balbieriškio. Pakeliui tenka išsiųsti dar kelis protokolus. Ekrane vietoj 90 km/val. nuolat mirksi didesni už 100 skaičiai.

 

Pasidomėjus, ar patruliai dažnai stabdo greičio pažeidėjus, atsakymas suglumina – beveik niekad. Sistema automatiškai pažeidėjams surašo protokolą, todėl patrulinio automobilio išvaizda atlieka prevencinį darbą, o greičio matavimo sistema – baudžiamąjį. Per dieną užfiksuojama 20–30 greičio viršytojų. Pasak patrulių, su šia sistema kol kas užfiksuotas didžiausias greitis „tik“ 150 km/val.

 

Įriedėjus į Balbieriškį, dėmesį patraukia sunkiai dviratį minantis keliautojas. Sustojame. Nors dviratininkas dievagojasi, kad yra visiškai blaivus, tačiau nuo jo sklindantis kvapas priverčia iš daugybės patruliniame automobilyje esančių prietaisų išsirinkti alkotesterį. Išsigandęs dviratininko veidas pasikeičia į laimingiausio žmogaus veidą, kai alkotesteryje sužiba išganingos 0,39 alkoholio promilės. Lietuvoje transporto priemonių – lengvųjų automobilių, vežimų ar dviračių – vairuotojams leistina norma yra 0,40 promilių. Iš to džiaugsmo dviratininkas palieka savo dviratį prie parduotuvės ir bėgte lekia pas draugą, žadėdamas šiandien daugiau nebevažiuoti.

 

Pajudėjus vėl link Prienų greičio matuoklis įamžina dar vieną greičio mėgėją Balbieriškio bažnyčios fone. Kartu su kylančios naujosios bažnyčios atvaizdu protokole fiksuojamas ir greitis – 67 km/val. miestelio ribose. Tik pradėjus kilti link atodangos, ne vieną gyvybę nusinešusioje atkarpoje tenka pasitikti dar vieną „traukinuką“. Galbūt bandos jausmo genami vingiu nuo kalno, didžiausio leistino 70 km/val. greičio ruože, vienas paskui kitą atlekia dar du greičio fanatikai. Su pirmojo nuotrauka greičio matuoklis parodo 106 km/val. greitį, paskui jį lekiantis „įsiamžina“ su 93 km/val. Pamatęs patrulinį automobilį, greitį sumažina tik pirmasis automobilis, antrasis lekia drąsiai į priekį, nesitikėdamas, kad „Škoda Superb“ – ne tik gražus automobilis, bet ir pažangus greičio matuoklis.

 

Kelionės pabaigoje reziumuojame rezultatus. Jie ne tokie jau ir džiugūs. Iš viso per šią kelionę išsiųsta beveik 20 protokolų. Penki iš jų išrašyti už didžiausio leistino greičio viršijimą daugiau nei 30 km/val. Kiti – už greičio viršijimą nuo 15 iki 30 km/val. Labiausiai, ko gero, stebina faktas, kad per porą valandų iš kelių šimtų sutiktų automobilių didžiausio leistino greičio neviršijo tik keletas automobilių, o kas antras didžiausią leistiną greitį viršijo 10 km/val.

 

Pasak A. Plentos, nors šiuo automobiliu dažniausiai tikrinamas ir atvažiuojančių, ir nuvažiuojančių transporto priemonių greitis, automobilio įranga leidžia tikrinti ir automobilio techninės patikros datą bei draudimo būklę pagal valstybinius numerius. Sistemos galingumas tikrai nustebino. Kameromis galima fiksuoti numerius ant transporto priemonių, kurių realiai žmogaus akis dar neįžiūri. Sistema skenuoja netgi ir sunkiai įskaitomus numerius automobilių, esančių už kelių šimtų metrų. Numeriai tikrinami kelių milisekundžių greičiu, todėl galimybė, kad sistema užstrigs dėl didelio kiekio pravažiuojančių automobilių, beveik neįmanoma.

 

Anot patrulių, šis automobilis skirtas kelių saugumui užtikrinti, tačiau kartais tenka vykti ir į svarbius iškvietimus, kai gresia pavojus žmogaus gyvybei.

 

Tai, kad Lietuvos vairuotojai įsitikinę, jog greitį matuoja tik nežymėti policijos automobiliai, o patruliniai tokios galimybės neturi, patvirtino pokalbis su pora Prienų krašto vairuotojų, kurių didesnį nei leistiną greitį užfiksavo patrulinė policijos „Škoda“. Vairuotojai puikiai prisiminė, kad prasilenkė su patruliniu automobiliu, tačiau nustebo išgirdę, kad šiuo automobiliu ir buvo užfiksuotas jų viršytas greitis. Toks automobilis Prienų krašto keliuose jiems tapo ne itin maloni naujiena.

 

Reikia tikėtis, jog ši „Škoda“ vairuotojams taps ne baudų, o saugaus greičio keliuose simboliu.