Redaktoriaus savaitė. Ar girdite, kaip kažkas krebžda už lango?

Ar girdite, kaip kažkas krebžda už lango? Kažkas tamsoje tyliai bando prieiti prie jūsų, įsmukti į jūsų namus, tvirta koja atsistoti ant jūsų kilimo ir šiurpą keliančiu apkabinimu apsivynioti aplink kaklą…

Sunkiausia, kad tą pasalūną gali išduoti tik lauke, vėjyje siūbuojantis žibintas. Tik jis išduoda, kada pro visus jūsų namo plyšius bando įlįsti tas pasalūniškas šaltas vėjas, tik šviesa išduoda, kada pro plyšius lange jis prižeria sniego ant jūsų kilimo ir tik šviesa gali išduoti, jog tai, kas nugulė ant jūsų kaklo, tėra tik žiemos šaltis, o ne kažkieno atšalusi ranka.

Kiekvienas vaizdinys mums sukelia spalvingus prisiminimus. Kiekvienas pasakytas žodis – juos praturtina. Ir kiekvienas fantazijos šuolis mus gali nunešti toli toli – į niekada neregėtas pievas, neįkoptus kalnus, į niekada neperplauktas jūras. Tereikia įsivaizduoti.

Keista, bet dažnai savo vaizduotėje išgirstus dalykus priimame kaip baimę, o ne kaip džiaugsmą. Džiaugsmą, kad tai, ką išgirdome, nutiko ne mums, džiaugsmą, jog dabar žinome, kaip to išvengti, džiaugsmą, kad tuoj sugalvosime, kaip to išvengti. Ne. Mes išgirstus dalykus priimame kaip baimę. Baimę, kad taip atsitiks ir mums. O kartais, savo vaizdiniuose susikuriame ir prisiminimus apie niekada nepatirtą baimę. Ji pasėja baimės sėklą ir užpildo visas mūsų esybės kerteles. Pradedame tikėti tuo, ko nebuvo, ir bijoti to, ko niekada nematėme.

Ieškodami atsakymų į klausimus, dažnai viską norime pagrįsti tuo, ką girdėjome kitur, tuo, su kuo galime palyginti. Norime pagrįsti tuo, ką mums sako prisiminimai, net nesistengdami įsitikinti, ar mūsų prisiminimuose – tikrai tai, ką užrašėme patys.

O pasiklysti savo atminties vingiuose turbūt taip pat lengva, kaip ir pasiklysti tik nuotraukoje regėtame mieste. Matėme, žinome, kad centre – bažnyčia, o aplink ryškiai raudoni stogai. O atvykstame į miestą žiemą, kai šalta, ir nematome nei spalvų, nei stogų.

Pasigrožime gražiomis, spalvingomis ir vasariškomis nuotraukomis, o tada, su žiemos šalčiu atvykę, pasiklystame ir neberandame kelio nei pirmyn, nei atgal. Nebežinome, kur eiti. Prisiminimai sako, jog žiemą šaltame mieste nerasi nieko. Tik šaltį. Tačiau, ar negali tarp tų apsnigtų stogų, tarp pačių didžiausių pusnių pūpsoti mažas kaminukas su besiveržiančiu gardžiu dūmu. O žemiau kaminuko – durys, medinės, metaliniu žiedu vietoj rankenos papuoštu. Žiūrėk, tik trūktelsi, dalis sniego nuo stogo už šaliko ant sprando nukris, nupurtys kaip šaltas dušas, ir žengęs pro duris pateksi į patį šilčiausią kambariuką. Kambariuką su viskuo, ko nerastum savo baugiame žiemos vaizdinyje. Dideliu židiniu, minkštu krėslu, garuojančia karšta arbata, saldžiu pyragu ir kaklą paliečiančia šilta ranka.

Ranka, kuri ne tik ištirpdo už šaliko užkritusį sniegą, bet ir atšildo širdį, vėl nuspalvina prisiminimus. Ne senomis, bet naujomis spalvomis. Seni atspalviai niekada nebus tokie gražus, kokie būna nauji. Netgi tą patį paveikslą, tik restauruotą, jau matome kitokį, gražesnį.

Niekada šaltoje širdyje neįsižiebs židinys iš senos, užgesusios ugnies. Jam visada prisireiks naujos ugnies, naujos liepsnos. Tik klausimas – ar iš tos pačios degtukų dėžutės? Deja, degtukų dėžutės būna skirtingos.

Vienų degtukai įžiebia ryškesnę liepsną, kitų – braukyk nebraukęs, greičiau sušilsi ne nuo jų, o bandydamas juos uždegti. Tačiau bet kuriuo atveju įžiebta liepsna yra nauja šiluma, naujas rytojus ir naujas kaminukas su dar vienomis durelėmis. Su dar viena galimybe. Su galimybe kurti spalvingus vaizdinius ir spalvingus prisiminimus, o šaltos žiemos vaizdinius palikti pačioje tolimiausioje širdies kertelėje. Ten, kur galiausiai nutekėjęs paskutinis dažų lašas nuspalvins netgi tai, kas buvo šalta.