Svarbiausia yra ne daiktai, o santykiai
Ilgus metus buvę viena svarbiausių kryžkelių tarp Kauno, Marijampolės, Kazlų Rūdos ir Prienų Veiverių seniūnijoje stūkso Skriaudžiai.
Skriaudžiai įkurti daugiau nei prieš 350 metų. Beveik tiek metų miestelis, kol šalia nebuvo įrengtas greitkelis „Via Baltica“, buvo viena pagrindinių sankryžų tarp net kelių rajonų centrų.
Anot legendų, šiame krašte buvo apsistojęs ir didysis Prancūzijos karvedys Napoleonas. Beje, legendos byloja, kad jis trumpam buvo apsistojęs ir tuometinėje Skriaudžių bažnyčioje.
Daugiausiai šio miestelio, kaip ir daugelio, istorijos ir mena pačios bažnyčios istoriją. Pilviškių seniūnas Mikalojus Chrapovickis 1759 m. čia pastatė koplyčią. O jau 1778 m. buvo įkurta parapija. 1802 m. Skriaudžiuose pastatyta nauja medinė bažnyčia, tačiau atsitraukiant Napoleono kariuomenei 1812 m., bažnyčia sudeginta. Jau 1829–1834 m. pastatyta dabartinė mūrinė bažnyčia. Kunigas M. Juodišius su parapijiečiais 1895–1896 m. bažnyčią perstatė ir padidino. Perkopus į naują amžių, apie 1900 metus įsigyti ir bažnyčios vargonai. Per Pirmąjį pasaulinį karą sudegė klebonija ir ūkiniai pastatai, apardyti bažnyčios skliautai. 1918 m. kunigo T. Žilinsko rūpesčiu bažnyčia suremontuota, uždengtas stogas. Ji remontuota ir po Antrojo pasaulinio karo.
Šiandieninė Skriaudžių Šv. Lauryno bažnyčia išgyvena naują istorinį etapą. Prieš šimtmetį pradėtą vargonininko Prano Puskunigio muzikinio meno puoselėjimą Skriaudžių parapijoje pratęsė 2011 m. bažnyčios klebonu paskirtas kunigas Arūnas Simonavičius. Vienas paskui kitą į Skriaudžių bažnyčią pradėjo riedėti autobusai su sakraliniais bei valstybinės reikšmės chorais, įvairiais muzikiniais kolektyvais.
2017 metų vasarą, klebono iniciatyva bei parapijiečių pagalba bažnyčioje vėl suskambo per ilgus metus susidėvėję vargonai. Jų didelę vertę įvardijo ne tik juos remontavę meistrai, bet ir garsūs vargonininkai.
Skriaudžių bažnyčioje tradiciškai švenčiamos ir Šv. Cecilijos – menininkų globėjos iškilmės. Tiesa, į didmiesčiuose nemažus pinigus kainuojančius koncertus mėgstantys keliauti kraštiečiai retai apsilanko bažnyčioje, kurioje tie patys ir net didingesni kūriniai skamba nemokamai.
Tiesa, parapija turi ir savo chorą. Garbaus amžiaus parapijiečius bei Lietuvoje žinomus jaunimo atlikėjus iš Skriaudžių krašto vienijantis choras taip pat labai dažnai savo klausytojams padovanoja suklusti verčiančius kūrinius.
Artėjant Kūčių vakarui, kalbiname Skriaudžių Šv. Lauryno parapijos kleboną Arūną Simonavičių.
Artėja šilčiausia ir, ko gero, vienintelė metų šventė, kuri suartina net ir išsiskirsčiusias, išsiskyrusias, susipykusias šeimas. Ką simbolizuoja Kūčios?
Artėja emocijų prasme jaukiausios šventės, nes viso advento metu daromi darbai siekia sutaikinti su Dievu, su savais, su priešais ir savimi. Visas tas taikymasis susideda iš: išpažinties, pasiruoštos pagal penkias atgailos dalis, vieni su kitais atsiprašymų ir atleidimų (beje, juos reikia ištarti aiškiai (artikuliuotai). Na, o po to visi sėda prie Dievo stalo kaip Dangaus Karalystėje, visi: Dievas (Kryžius ant stalo) ir „plotkelės“ lėkštėje, tada mes, šeima, ir mūsų mirusieji (jiems atminti padedama tuščia lėkštė su „plotkele“ ir paruošiama vieta). Galima apdėti tą vietą mirusiųjų fotografijomis. Kūčios – tai atleidimo, susitaikymo ir gyvenimo kartu su Dievu, su parapija ir šeima bei mirusiaisiais vakarienė. „Plotkelė“ – tik mūsų krašte likęs pravoslaviškas paprotys ligoniams ir seniems parnešti šventintos duonos kaip vienybės su klebonu ir parapijiečiais ženklas.
Kaip žmonės turėtų pasitikti Kūčių vakarienę? Laukimu, ramybe ar šventiškumu?
Kūčių pasninkas kyla iš Didžio Dievo ilgesio, o jis jau tuoj gims. Šventė turi būti sutinkama taikymusi, meilės išpažinimu, ramybe, švarinimusi ir maldomis.
Ar Kūčių vakarą ant stalo turėtų būti 12 patiekalų, ar vis tik ši vakarienė turėtų būti tik pasotinanti alkį. Gal šis vakaras vis dar yra pasninkas prieš Kristaus gimimo šventę?
Dvylika patiekalų reikia, nes žydų buvo 12 genčių, apaštalų 12, o prie stalo, nors ir vienas sėdi, bet šventi su visa Dievo Tauta. Jei neišgalime patiekti 12-os patiekalų, patiekiame, kiek galime, o jei ir tų nėra, tai pakaks duonos ir vandens su „plotkele“.
Ant stalo šį vakarą dažnai padedama dar viena lėkštė, stalas padengiamas dar vienam asmeniui, kurio nėra. Ar galite paaiškinti šios tradicijos ištakas ir reikšmę?
Tai tradicija, kylanti iš „tikėjimo išpažinimo“ – tikiu šventųjų bendravimą. Atmename protėvius ir už juos meldžiamės.
Ką simbolizuoja „plotkelės“ laužymas-dalijimasis?
„Plotkelę“ pirmiausia gauname kaip duoną iš savo dvasinio maitintojo – klebono. Tai vienybės su parapija ženklas, o laužydami iš kits kito po gabaliuką švenčiam vienybę tarp mūsų. Negalima „plotkelių“ duoti gyvūnėliams, nes šie sielos neturi.
Ar Kūčių vakaras – stebuklų metas? Liaudies tautosakoje dažnai minimi įvairūs burtai, ateities spėjimai, merginų išrinktojo vardo paieškos bei kalbantys gyvuliai. Ar visa tai – pramanai? Ar tokiems spėjimams lemta išsipildyti, ar jie – neleistini?
Tokie stebuklai visiškas niekas. O jei žmogus katalikas į juos žiūri rimtai, tai sunkiai nusideda pirmajam Dievo įsakymui.
Vėlyvą. Kūčių vakarą vyksta Bernelių mišios. Ar tai jau laukimo pabaiga? Kada baigiasi laukimas ir prasideda šv. Kalėdos?
Taip, Bernelių mišiomis prasideda Kalėdos. Juos, piemenėlius, angelas pakvietė aplankyti prakartėlę.
Kaip manote, Kūčių vakaras – laukimo, susitaikymo ar jau pasaulietinio įpročio šventė?
Kūčių vakaras yra peraugančioji dalis iš advento į Gimimą, kulminacijos preliudas. Kūčios yra sakrali, liaudiško pamaldumo dalis. Nebent patys žmonės jas paverčia eiline vakarone.
Kokia ta Bažnyčia šiandien? Jūsų nuomone, ar tikinčiųjų, besilankančių bažnyčioje tikėjimo tiesos keičiasi?
Šiandienos Bažnyčia labai mažėjanti skaičiaus prasme, bet tai labai gerai, nes palieka Bažnyčią ieškantys lengvatų, šou elementų, o ne sveiko santykio su Dievu ir Bažnyčia. Bažnyčia valosi, kad atsigautų. Bažnyčia apreikštų tiesų nekeičia, bet nuolat ieško būdų, kaip tai suderinti su buitine kasdienybe.
Kokia ta Skriaudžių parapija? Ar žmonės vis dar pasitiki Bažnyčia, ar jai gelbėja? Ar pavyksta išgirsti gerą žodį ir padėkas?
Žmonės yra patys ta Bažnyčia, jei pasitiki savim, žino, ko Bažnyčia moko, vadinasi, pasitiki ir Bažnyčia pasitiki. Jei čia klausiate apie reitingus, tai bereikalingas klausimas. Jei žmogus lankosi Bažnyčioje ir nuoširdžiai klausosi Dievo Žodžio ir Homilijų, jo tikėjimas vis labiau stiprėja. Skriaudžių parapija tokia pati, kaip ir dauguma visų kitų Lietuvos parapijų. Gerą žodį dažnai išgirstu ir tiesiai, ir per kitus, o ir pats pasakau, nes pats taip mokau.
Puikiai žinome, kaip kunigai atlieka savo tarnystę bažnyčioje. Ką Arūnas Simonavičius veikia ne šv. Mišių ar kitų religinių apeigų metu?
Laisvu laiku aukoju Mišias senomis apeigomis, savanoriauju Marijos radijuje, bendrauju su draugais, sportuoju, dainuoju, skaitau, miegu, rengiu pranešimus religinėmis temomis. Malonu, kad ir laikraštis išspausdina straipsnius. Rajoninė žiniasklaida yra labai pozityvi, kultūringa ir, manau, lygiavertė LRT ir LRT kultūros televizijai (mat teko dirbti ir Alytaus, ir Vilkaviškio rajonuose).
Koks buvo pirmas įspūdis pirmą dieną atvykus į Skriaudžių parapiją?
„Baisiai“ dideli ir gražūs kultūros namai – „Kultūros bažnyčia“, pamaniau. Daug saviveiklos grupių. Įspūdinga ir puošni bažnyčia. Buvo smalsu, kokie bus žmonės, bet suvalkiečiams geriau pažinti reikia bemaž penkerių metų, tad teko laukti 🙂
Žmones dažnai domina kartais netgi pavojingas smalsumas – paieškos to, kas yra nežinoma ir gal net pavojinga. Esti įvairių religinių organizacijų, turinčių skirtingas religines tradicijas ir apeigas, Prieš 5 metus Lietuvoje, Katalikų bažnyčioje atsirado – tiksliau, buvo atkurtos – dar vienos apeigos. Tai – tridentinės šv. Mišios. Pats jas aukojate. Gal galėtumėte papasakoti, kuo jos skiriasi ir kodėl kai kurie tikintieji taip nori jose dalyvauti? Ar yra tikimybė, kad tokių šv. Mišių aukojimas ateityje gali ir vėl išplisti?
Matomiausias skirtumas yra lotynų kalba. Jose dalyvaujantiems akcentuojama meilė apeigoms ir apeigų reikšmės, tvarkingos pamaldos, ir puošnios, sakralumas: tai yra su Dievu elgiamasi kaip su Dievu, o ne sau lygiu. Bet šie dalykai lygiai taip pat gali būti ir „naujovinėse“ apeigose. Popiežiui leidus, Europoje „senobinės“ Mišios plačiai atgijo. Tokios pat sąlygos yra ir Lietuvoje, viskas priklauso nuo žmonių, o ypač nuo dvasininkijos.
Ar galite įvardinti savo gyvenimo didžiausius atradimus, tiesas, kurias turėtų žinoti kiekvienas šiame pasaulyje gyvenantis žmogus?
Pirmas asmeninis atradimas buvo suvokimas, kad folkloras ir klasika yra gražu. Antras –nustebimas, kai rankose laikiau atestatą. Trečias – kai draugai pasakė, kad priima mane tokį, koks esu, su visais mano keistumais. Ketvirtas – mokykloje mokytoja Vanda Mažeikienė, o seminarijoje dėstytoja Lina Šulcienė padėjo man atrasti, kad aš nemažai galiu.
Tiesos: Duok ir gausi! Draugystė = Laisvė!
1. Svarbiausia: Tikėjimas yra santykis: Dievas, Aš, Kitas.
2. Svarbiausia yra ne daiktai, o santykiai.
Ko galėtumėte palinkėti Kūčių vakarą savo parapijiečiams bei skaitytojams?
Linkiu Jėzaus žodžiais: Būkit gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai.
Skaitykite Katekizmą!
