Eglutės vėl džiaugsmu namuos pražydo
Eglutės vėl džiaugsmu namuos pražydo.
Meduoliais kvepia, traška židinio ugnis.
Visi susėdę jaukiai laukia svečio…
Kūtelėj tyliai gyvuliai kalbėsis iki ryto.
Kalėdinė žvaigždė užgimus kūdikiui sušvis.
Laiko ratu pateksime į metų pradžią.
Skambės vaikų giesmė tokia tyra,
Visi skubės dalintis gerumu ir meile,
Trumpam pamiršime skriaudas.
Gėrėsimės, kaip tyliai snaigės krinta
Priglausime paklydusį nakty keleivį,
Kurį šviesa languos pas mus atves …
Namuos skambės juokai, gražios istorijos,
Dalinsimės vėl duona ir raudonu vynu.
Išbursim ateitį vieni kitiems…
Žiema už lango stūgaus vėjo oratorijas:
Su ja juk niekas gerumu nesidalino…
Ir bers snaiges į mūsų kiemą….
Eglutės vėl džiaugsmu namuos pražydo…
****
Tik ant stalo uždegsiu žvakes
Ir pamerksiu į vazą šakelę spygliuotą.
Į namus mano vedančios pėdos
Gal šį vakarą svečią parves…
Bus vėl gera dalintis ir tyliai svajoti…
Aš nepuošiu eglutės Kalėdoms,
Danguje suskaičiuosiu žvaigždes.
Galbūt rasiu ir tau kažkada dovanotą.
Pasiklys mus lydėjusios bėdos.
Savo meilę kažkas gal atras…
O kažkas gal vėl liks suviliotas…
Mes nepuošim eglutės…
Asta Ferevičienė
