Ekstremalams baidarininkams nebaisios ir žiemos upės
Kokia mintis pirmiausia ateina į galvą, pagalvojus apie žiemos laisvalaikio užsiėmimus? Tikriausiai pagalvojame apie slidinėjimą. Nors kovas vadinamas pavasario mėnesiu, dažnai dar būna sniego, o temperatūra – žemiau nulio, todėl slidininkai dar gali pasidžiaugti mėgstamu žiemos sportu ir kartu pasimėgauti pavasarėjančios saulės voniomis. Bet kovą iš miego keliasi ne tik gamta, pragysta paukščiai. Į upių trasas išsileidžia vandens sporto entuziastai.
Sakysite, keistuoliai, nebijo sušlapti, persišaldyti, susirgti. Nei keistuoliai, nei ką – tiesiog ekstremalių potyrių ieškotojai. Taip mano ir Eugenijus Kamarūnas, kažkada buvęs profesionalus orientacininkas, mokytojas, užkietėjęs sportininkas, šiuo metu – aktyvaus poilsio ir ypač ekstremalių pojūčių mėgėjas. Kiekvieną vasarą jis vienas ar su broliu išsileidžia į kelionę savo paties pasigamintu plaustu Lietuvos upėmis. Kartais pasiduoda impulsui patyrinėti naktinį mišką ir išsiruošia į naktinį žygį pėsčiomis.
Nenustygstantis vietoje ir vis naujų aktyvaus poilsio formų surandantis pakuoniškis ne vienas savame krašte, turi ir pasekėjų, bendraminčių. Mindaugas Simonaitis – vienas iš jų. Jis buvęs Eugenijaus Kamarūno mokinys, auklėtinis, pavaldinys. „Dabar Mindaugas nuo orientacinio sporto nutolęs, bet jį pasigavo vandens turizmas – baidarės. 1985 metais, orientacininkams stovyklaujant Aukštadvary, buvome pasiėmę ir baidarę. Tada net trasą ežere pasidarėm, kad įdomiau būtų. Mindaugui labai patiko ir nuo tada jis susidraugavo su baidarėmis, – pasakojo Eugenijus.
Mindaugo pakviestas, Eugenijus pirmą kartą ryžosi plaukti upe žiemą ir ne plaustu, o baidare. Neseniai abu pakuoniškiai ir Mindaugo draugas Paulius Klimčiauskas dalyvavo tradiciniame baidarių plaukime Lietuvos Nepriklausomybės dienai paminėti. Kasmetinis plaukimas Lietuvos laisvės metinėms paminėti sutraukia kelias ar keliolika dešimčių dėl savo šalies šventos datos atminimo lediniame vandenyje pasimurkdyti nebijančių irkluotojų. Tai bene svarbiausias įmonės „Upių labirintas“ renginys patyrusiems plaukikams. Patys organizatoriai plaukti iš žiemos gniaužtų išsivaduojančiomis upėmis kviečia su humoru: „Traškančių ledo lyčių fone šniokščiančios rėvos greitai išplaus iš Jūsų galvų visas puskvailes TV projektų žvaigždes, besiriejančius politikus ir feisbuko herojus, o jei pavyks apsiversti, pamiršite ir tai, kad vėluojate sumokėti paskolą“.
Kovo 11-osios žygyje Vilnele dalyvavo apie 30 baidarių, vienviečių ir dviviečių. „Tai nėra masinis renginys, jis skirtas tik entuziastams. Vilnele plaukėme maždaug 4 valandas. Vilnelė palyginti nedidukė, bet teka kalvota vietove. Patvinusi ji tampa Lietuvos „kalnų“ upe, pasiryžusia išmaudyti už menkiausią klaidą. Labai srauni, vingiuota, pilna rėvų, slenksčių, posūkių. Labai įdomu plaukti: pilna purslų, šokinėji nuo akmens ant akmens. Per atlydį baidarininkams plaukioti pats malonumas – lyg „kalnų“ slalomo varžybose dalyvauti. Vandens turistai stengiasi išnaudoti tokį metų laiką. Mūsų Verknė taip pat labai graži ir įdomi upė, daug kam tinkama. Ir aš, ir Mindaugas esame plaukę Verkne. Labai džiaugiuosi, kad mano mokinys prisiminė mane ir pakvietė dalyvauti šiame plaukime. Man tai labai malonu. Fiziškai nebuvo sunku. Įspūdžiai teigiami, turiningai praleistas laisvalaikis. Kodėl tokią šventę nepraleisti šventiškai“, – įspūdžiais po žygio dalijosi Eugenijus. Paklaustas, ar nepabijojo išsimaudyti lediniame vandenyje, atsakė: „Nuo visiško permirkimo saugo speciali apranga. Ją parūpino Mindaugas“. O kaip su romantika? „Po to tik pajunti romantiką, o plaukiant jokia romantika nekvepia. Laviruoji kaip tik gali, kad tik neapvirstum. Būtų šalta ir nejauku. Antai gegužės mėnesį Merky buvau išvirtęs, tai mano brolis sakė tokio sušalusio žmogaus nematęs“, – prisiminęs smagų nutikimą juokėsi Eugenijus.
Pasikalbėjus su sporto entuziastu norėjosi pakalbinti ir mokytoją į žygį upe pakvietusį Mindaugą Simonavičių.
Mindaugai, prieš kiek laiko susidomėjote baidarių sportu?
Baidarėmis susidomėjau prieš gerus dvidešimt metų, bet tuo metu nelabai galėjau skirti tam laiko. Na, ir galimybės buvo kitokios. Iš naujo jas atradau prieš kokius penkerius metus.
Kokiomis upėmis plaukiojote?
Plaukiota kol kas tik šiek tiek daugiau nei dešimčia upių: Muse, Vilnele, Širvinta, Strėva, Dūkšta, Verkne, Grudair ir kitomis. Teko ir Alpių upėmis truputį paplaukiot.
Kuo žavi baidarių sportas?
Mes, vandenininkai, šį užsiėmimą laikom ne sportu, o hobiu. Juk smagu susirinkti bendraminčiams ir paplaukiojus vakare prie laužo pasėdėti, papasakoti ir pasiklausyti įvairiausių istorijų. Juk nutinka visokių nuotykių: ar apsiverčiam kuris, o kartais ir daugelis, ar dar kas nors netikėto nutinka.
Nebijote žiemą apsiversti, sušlapti, peršalti?
Turime aprangą, kuri saugo nuo sušalimo ir tuo pačiu nuo sušlapimo. Nors kartais ir sušlapt naudinga, juk čia ir slypi visas plaukiojimo žavesys.
Kelintą kartą dalyvavote Kovo 11-osios plaukime? Kaip šalia atsidūrė Jūsų treneris?
Kovo 11-sios plaukimas vyksta jau penktą kartą, o aš pats dalyvauju trečią. O dėl Kamarūno – tai greičiau ne jis šalia, o aš šalia jo atsidūriau. Jis buvo mano mokytojas, vėliau treneris, paskui viršininkas, vyresnysis SKAT karininkas. Be to, gyvenam mes tam pačiam kaime, tai vis susitinkam, pasidalinam, kas ką veikiam ar veiksim. O vėliau tiesiog norai sutampa.
Paminėkite kokią nors ekstremalią situaciją.
Vienas iš tokių ekstremalesnių plaukimų buvo prieš dvejus metus, tada plaukėme Muse. Balandžio mėnesį įprastai vyksta šiukšlių rinkimo varžybos. Tada taip pat dalyvavom akcijoje, džiaugėme švaria upe (jau turėjome pririnkę pilną baidarę visokių šiukšlių) ir… apsivertėm. Teko gerą valandą vargt, kol baidarę išsikėlėm į krantą ir sugaudėm maišus su šiukšlėmis bei kitus daiktus.
Kokie Jūsų tolimesni planai?
Planų yra daug, tik reikia atsirinkti. Netrukus bus kasmetinis šiukšlių rinkimas Musėj, vienas iš linksmiausių „Upių labirinto“ renginių, gegužės pabaigoj – didžiosios lenktynės Verknėj. Vasarą bus žygis Gaujos upe Latvijoj, 200 km iki jūros. Kaip sakoma, tik spėk rinktis.
Roma Sinkevičiūtė
