Paskutinė stotelė
„Viskam yra pradžia ir pabaiga“, byloja liaudies išmintis. Ne išimtis – ir gyvenimas. Prienų ligoninėje nauji žmogučiai pirmu riksmu gyvenimo nebesveikina nuo 2005 m. pabaigos, kai buvo uždarytas Akušerijos skyrius. Tačiau paskutinė stotelė – Patanatominis kabinetas, veikiantis nuo ligoninės atidarymo, mirusiuosius priglaudžia iki šiol.
Per metus – apie 200 mirusiųjų
Pasak Prienų ligoninės Priėmimo-skubios pagalbos skyriaus vyresniosios slaugos administratorės Aušros Šiugždinienės, Patanatominiame kabinete per metus pabuvoja apie 200 mirusiųjų.
Ji pasakojo, kad į žmonių populiariai lavonine vadinamas patalpas atvežami visi mirusieji ligoninėje. Artimieji, kol pasiruoš laidotuvėms, mirusįjį čia gali laikyti nemokamai. Prieš penkerius metus atnaujinto šaldytuvo paslaugomis naudojasi ir namuose mirusiųjų artimieji, ir laidojimo paslaugas teikiančios firmos. Ši paslauga yra mokama. Mirusįjį galima atvežti visą parą.
„Dažniausiai mirusieji pas mus išbūna parą, tačiau pasitaiko, kad laukiant, kol iš tolimo pasaulio krašto sugrįš artimieji, miręs žmogus laikomas ir tris ar net penkias paras“, – pasakojo administratorė.
Autopsijos atliekamos retai
Mirusiojo skrodimai – autopsijos (pomirtiniai tyrimai), pasak A. Šiugždinienės, atliekami retai, kai ligos diagnozę nori patikslinti gydytojai arba pageidauja artimieji. Autopsijos atliekamos tik mirusiesiems Prienų ligoninėje, kiti – mirusieji namuose, žuvę avarijose, gaisruose, rasti negyvi ir pan. – vežami į teismo medicinos ekspertizes atliekančias įstaigas Kaune ar Alytuje.
Prireikus autopsijos, jos atlikti atvyksta gydytojas patologas doc. dr. Arvydas Čižauskas, dirbantis ir Kauno klinikose.
Daugiau nei du dešimtmečius jam talkina Patanatominio kabineto darbuotoja Natalija Dumbliauskienė. Ji iki šiol prisimena pirmąją savo darbo dieną šiame kabinete, kuri sutapo ir su pirmąja autopsija – tąkart, kai reikėjo padėti gydytojui A.Čižauskui, buvo ir nejauku, ir nedrąsu, ir net nežinojo savo pareigų.
Turi atrodyti gražiai
Kur kas dažniau Natalijai tenka mirusiuosius paruošti laidotuvėms: nuprausti, nuskusti, apkirpti plaukus, nukarpyti nagus, išplauti galvą ir dailiai sušukuoti, nugrimuoti. Ir visa tai, pasak Natalijos, kad ir miręs žmogus gražiai atrodytų.
„Juodas, sunkus, bet labai reikalingas darbas, kurį Natalija atlieka labai sąžiningai“, – apie kolegę kalba skyriaus administratorė A. Šiugždinienė.
Mirusįjį aprengti gali ir patys artimieji, tačiau, pasak Natalijos, dažnai būna, kad jie vos pradėję paprašo ją šį darbą užbaigti.
Šis darbas yra sunkus ne tik psichologiškai. Kartais, kai vienai tenka kilnoti, vartyti daugiau nei 100 kg sveriantį žmogų, smulkiai ir neaukštai Natalijai tenka nelengva užduotis.
Krenta kartu su lapais
R. Šiugždinienė ir N. Dumbliauskienė pasakojo, kad jos pastebinčios, jog daugiau žmonių iš šio gyvenimo išeina tam tikrais laikotarpiais: krentant lapams, sprogstant medžiams, žydint sodams, apie Vėlines, prieš Kūčias ir Kalėdas, ypač jei šie laikotarpiai sutampa su mėnulio jaunatimi. Dar vienas pavojingas laikotarpis – gimtadieniai, ypač jubiliejiniai: penkiasdešimties, penkiasdešimt penkerių, šešiasdešimties, septyniasdešimties…
Mums kalbantis gruodžio pradžioje moterys sakė, kad jau kuris laikas kabinetas stovi tuščias ir toks dar turėtų išlikti kokią savaitę ar daugiau. „Antplūdis“ turėtų prasidėti apie gruodžio 20-ąją, tuomet per dieną gali būti sulaukiama ir po du tris mirusiuosius.
Moterys sakė, kad mirusieji jų negąsdina, nes labiau bijoti reikia gyvųjų, o mes visi – vienodi: gimstame nuogi ir mirę taip pat liekame nuogi.
