home Laisvalaikis Redaktoriaus savaitė

Redaktoriaus savaitė

Štai ir sugrįžo į gimtus kraštus dangaus pilkuma bei namų stogų baltumas. Štai ir saulė vėlyvą rytą pakildama tik nusižiovauja ir tuoj pat atgal į savo žiemiškąjį patalą skubinasi. Lygiai kaip ir mes, anksti pakirdę iš miego. Per rudenį pavargę žiemos metu nenorime iš patalų iškišti nė milimetro daugiau nosies, negu mums reikia per ją įkvėpti oro. O reikia.

 

Saulė tikrai nežada laukti visą dieną – tik trumpam apšvietusi dūmų bei garų gailiai raibuliuojančia šviesa namus, tuoj pat skubinasi atgal. Atgal į žemiškąjį patalą. Pasislepia už medžių, o mums ant galvų nusileidžia šaltis. Ne tik šaltis, bet ir miriadai baltų žvaigždžių, tarsi adatos smingančių iš tamsios dangaus skliauto platybės. Bet čia ne rugpjūčio žvaigždėti vakarai, todėl tos adatos sminga tik į ištuštėjusius laukus – baltus lapus, laukiančius įvairiaspalvių pavasario plunksnų brūkšnių. O tie pavasario rašytojai, dailininkai šaltą žiemos vakarą stengiasi paslėpę galvą kailinėse kepurėse skriete skrieti namo. Prie šiltos krosnies, šilto užkloto ir garuojančios arbatos.

 

Daug kas yra matę televizijos reklamą apie ilgą kvapnų garų kelią iki to vieno praeivio nosies. Ir, ko gero, mielai pripažįstame, jog tas garuojantis puodelis šaltą žiemos vakarą būna tarsi išganymas. Gaivaus oro pliūpsnis, pats sočiausias kąsnis. Tas puodelis suteikia galimybę pajausti saugumą: „Mes namuose, mus apsaugos puodelyje slypinti stebuklinga šiluma“.

 

Prieš šventes visada prisimename tuos, kurie to puodelio net nesitiki sulaukti. O jeigu jau sulaukia, puikiai supranta jo laikinumą, nes jie – ne namie. Jie neturi namų. Turbūt ne vienam tuomet kyla noras pavaišinti niekada nelauktą svečią šiltu puodeliu arbatos. Pavaišinti skalsia duones rieke. Pavaišinti tuo, ką valgome kiekvieną dieną. Tą pačią dieną, kada mūsų išrinktasis valgo tai, ką randa – viską, kas mums neįtiko.

 

Deja, reikia pripažinti, kad šventės – laikinos. Laikinos ir mūsų nuotaikos bei norai padėti. Ir tada iškyla klausimas – kam padėti, jeigu paskui išmesi?

 

Palyginimas tikrai nevertas žmogiškumo, tačiau su daugeliu tų, kurie neturi namų, elgiamės kaip su šunimis.

 

Pamatome gatvėje nuvargusius, gailiu žvilgsniu žiūrinčius į viską, kas mums atrodo – niekas. Netgi šilta, nuo lietaus apsaugota užuovėja jiems tuomet atrodo tarsi stebuklas. Ir mūsų širdys, taip jau lemta, kartais prisipildo sąžinės ir atjautos. Gailus žvilgsnis pabudina mumyse žmogų, o ne plėšrūną. Priimame, nuprausiame, pamaitiname ir glostome. Suteikiame pilną gyvenimo džiaugsmą. Iki vienos vienintelės akimirkos. Kai prisimename, kad turime tai, ką turėjome iki šios akimirkos – savo pomėgius, savo draugus, savo laiką. Viską savo – kas svarbiau už ką nors pašalinio. Ir siekdami geriausio – atsikratome.

 

Ar ne dažnai nusivylę susimąstome, kad jau geriau niekas nebūtų mums nieko žadėjęs? Ar ne dažnai patiriame, kad niekada neišpildytas noras sužeidžia širdį mažiau negu neišpildytas pažadas?

 

Ar dažnai susimąstome, kad į namus priimtas keturkojis labiau būna įskaudinamas, kai išvejamas, o ne tuomet, kai niekada net nepamato mūsų namų.

 

Ar ne dažnai pripažįstame, jog vienatvė kainuoja mažiau negu širdgėla po skyrybų?

 

Žmogus toks pats paprastas, kaip bet kuris kitas gamtos kūrinys. Jo jausmai lygiai tokie patys.

 

Kokia prasmė su šventine nuotaika apipilti savo jausmais nelaimėlį, jeigu po švenčių mes jį išmesime į tą pačią pilką, nieko mums nereiškiančią gyvenimo niekučių skrynią?

 

Turbūt nedaug galima suklysti sakant, kad norime padėti. Ypač per šventes. Tačiau tik tam, kad akimirksniui pamalonintume savo sąžinę. Tik klausimas... Kurią sąžinę? Prieš save, prieš draugus, prieš artimuosius, prieš savąjį Dievą?

 

Pabandykime du kartus per metus valgyti sultingą, keptą vištą, o kitas dienas – po riekelę duonos. Ar mūsų gyvenimas dėl tų dviejų dienų bus laimingesnis? Ar džiaugsimės sočia vakariene, žinodami, kad kiti keli mėnesiai su skurdžia rieke duonos gali būti paskutiniai?

 

Dažnai siūlome save tiems, kuriems reikia pagalbos, ir labai dažnai nusiviliame gavę piktą atsakymą. Stebimės, koks nedėkingumas... O ar kada nors susimąstėme, kad žmogus, kaip ir bet kuri kita gyva būtybė, širdį turi ne dieną, ne dvi, o apskritus metus?Ar susimąstėme, jog laikinas gerumas visada baigiasi, o ta pabaiga būna dar skaudesnė?

 

Pažinę gera, pažinsime ir bloga. O žinodami, kad gėris bus trumpai, su kančia lauksime toks akimirkos, kai vėl pasinersime į blogį.

 

Ar labai džiaugiamės gavę laikiną progą užsidirbti ir žinodami, kad po šio uždarbio vėl nieko nebebus? Ar labai džiaugiamės, kai mylimasis grįžta puikios nuotaikos į namus, bet žinome, kad jau rytoj jis vėl bus nesukalbamas ir tai tęsis kelias dienas, savaites, mėnesius? Ar tikime, kad ilgą laiką vienas kito neapykantos šešėliuose gyvenę sutuoktiniai, vieną vakarą praleidę draugiškai, daugiau niekada nesusipyks?

 

Tai kodėl tikime, kad trumpas šventinis gailestis atpirks viso gyvenimo panieką?

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close