home Verslas Žuvis per adventą: svarbi tiek senovėje, tiek dabar

Žuvis per adventą: svarbi tiek senovėje, tiek dabar

Senovės lietuvių buities ir papročių tyrinėtojų tvirtinimu, mūsų protėviai gerai žinojo, ką naudinga valgyti tamsiuoju metų laikotarpiu. Žuvies patiekalai ant tautiečių stalo anaiptol nebuvo egzotika, o prieškalėdiniu laikotarpiu jie tapdavo ypač svarbūs. Būtinybę per pasninką mėsos ir pieno produktus keisti žuvimi diktavo metų laikas, religiniai įsitikinimai bei fiziologiniai žmonių poreikiai. Pasirodo, ši tradicija gyva ir šiandien.

Gruodis – žuvies mėnuo visais laikais

Anot Etninės kultūros globos tarybos vyriausiosios specialistės Vitalijos Vasiliauskaitės, keturias savaites prieš Kalėdas trunkančio advento tradicijos, sustiprintos krikščioniškosios pasaulėžiūros, pas mus atkeliauja dar iš senovės baltų eros. Lietuvoje per pasninką visuomet būdavo suvartojama daugiau įvairios žuvies, ypač silkės. Šią tradiciją išlikus rodo ir dabartiniai žuvies pardavėjų duomenys.

„Prieš šventes atsigręžti į žuvį šiais laikais mus skatina greičiausiai kiek kitos priežastys nei prieš kelis šimtus metų, bet tendencijos ryškios ir XXI a. Žuvies produktų, o ypač – silkės ir tradicinės šaldytos žuvies – jūrinės lydekos, menkės advento laikotarpiu perkama gerokai daugiau. Pavyzdžiui, gruodį „Vičiūnų grupės“ silkės pardavimai Lietuvoje ūgteli apie 70 %, kitose Baltijos šalyse – 30-40 %. Šiuo metu padidėja ir lašišos, žuvų pirštelių, krabų lazdelių iš surimio pardavimai“, – tvirtina bendrovės „Vičiūnai ir ko“ vadovas Egidijus Remeikis.

Svarbi lietuvio gyvenime

Etnologai pasninkavimo tradicijas aiškina senovės lietuvių tikėjimu ir skirtingų metų laikų įtaka žmogaus gyvenimui. „Šiauriniame pusrutulyje ilgam įsigalinti žiema ir tamsa žmogų imdavo slėgti, todėl mūsų protėviai stengėsi savotiškai susitaikyti su gamta, elgėsi nuolankiai, neskersdavo gyvulių – tikėjo, kad į juos gali būti įsikūnijusios vėlės“, – aiškina V. Vasiliauskaitė.

Ji priduria, jog adventui ruoštasi iš anksto: buvo raugiamos daržovės, džiovinamos uogos, grybai, vaisiai, rūkoma, sūdoma, marinuojama ir vytinama žuvis. „Kartais užmirštame, jog senovėje žuvis užėmė svarbią vietą lietuvio gyvenime. Mūsų kraštą raizgyte apraizgiusios upės, čia plyti tūkstančiai ežerų, turime šiek tiek jūros bei marias – žuvys, ypač gėlavandenės, mums visad buvo po ranka“.

Dažniausiai vartotos žuvys, jų patiekalai bei apdorojimo būdas priklausė nuo konkretaus etnografinio regiono. Žemaitijoje labai mėgta silkė, ežerų ir upių turtingi aukštaičiai kepdavo šviežią žuvį, darydavo lydekų kotletus. O didžiausią žuvies patiekalų įvairovę buvo galima pamatyti ant Mažosios Lietuvos gyventojų stalų. „Visoje Lietuvoje advento metu populiariausia buvo silkė – paprastai šeimininkės ją siūlydavo valgyti šaltą, bet su karštomis bulvėmis, troškintais kopūstais ar raudonaisiais burokėliais. Žemaičiai silkę net kepdavo, gamindavo silkės ir svogūnų sriubą – cibulynę“, – sako V. Vasiliauskaitė.

Ne tik silkė

„Tiek dabar, tiek ir anksčiau silkė daugeliui lietuvių buvo pakankamai prieinama žuvis. Jos buvo galima įsigyti miestų turgavietėse, kur ji statinėmis atkeliaudavo iš didžiųjų Rygos bei Klaipėdos uostų, arba žydų prekeiviai ją pristatydavo žmonėms tiesiai į namus. Iš protėvių paveldėjome ne vieną silkės paruošimo būdą. Kepta ar plikyta silkė namuose paskleisdavo gardų aromatą, pasileisdavo naudingieji jos riebalai. Senieji silkės ruošimo būdai naudojami ir šiandien, tačiau vis daugiau šeimininkių net per didžiąsias metų šventes ryžtasi eksperimentuoti“, – teigia „Vičiūnų grupės“ atstovas Egidijus Remeikis.

Ši žuvis populiarumu nesiskundžia ir kaimyninėse Latvijoje bei Estijoje, Skandinavijoje, Rusijoje. Tuo tarpu vengrai nuo seno mėgsta karpį, vokiečiai – lašišą, ispanai – ungurį.

Vitalija Vasiliauskaitė atkreipia dėmesį, kad ir lietuvių racionas toli gražu neapsiribojo vien silke. Kaip ir šiais laikais, senovėje žiemą ant daugelio upių, ežerų ar marių vykdavo poledinė žūklė. Ji pasninko mitybą praturtindavo kuo įvairiausiomis šviežiomis žuvimis: lynais, lydekomis, ešeriais, karosais ar kitomis baltomis žuvimis, taip pat eršketais, lašišomis ar upėtakiais, riebiaisiais žiobriais ir unguriais. Kuršmarėse gaudytos ir ruoštos vienos seniausių pasaulio žuvų – paslaptingosios nėgės, ežeruose mėgta vėžiauti.

„Visuose etnografiniuose regionuose pagal skirtingus receptus virta žuvienė. Žuvis būdavo sūdoma, rūkoma ar vytinama, na o prieš Kalėdas buvo palankus metas ją ilgiau išlaikyti šviežią. Tam dvaruose būdavusios ledainės, o kaimo žmonės į savo rūsius ar kamaras nuo vandens telkinių atsigabendavo ledo. Ir šiandien parduotuvėse galime įsigyti panašiu būdu ant ledo atvėsintos žuvies“, – pasakoja etnologė.

Energijos užtaisas tamsiuoju sezonu

Pasak „Vičiūnų ir ko“ vadovo, visi iš praktikos žinome, kad žuvis nėra toks sunkiai virškinamas maistas kaip mėsa, tačiau žuvies nauda – įvairialypė: „Anksčiau žmogus ko gero intuityviai juto, jog tamsiausiais mėnesiais žuvis jam itin naudinga, suteikia jėgų. Dėl šios priežasties daugelis ją renkasi iki šių dienų, juoba kad dabar turime mokslinių tyrimų duomenis. Jie aiškiai byloja, jog žuvyje esantys D ir B vitaminai, Omega-3 riebalų rūgštys, fosforas, selenas ir kiti antioksidantai suteikia energijos, padeda palaikyti gerą nuotaiką ir sveikatą. O juk tai ypač svarbu, kai mums taip trūksta saulės šviesos“.

„Vičiūnų grupės“ atstovo teigimu, šiais laikais žuvų ir net jūrų gėrybių pasiūla tikrai plati – galima rinktis ir pagal skonį, ir pagal piniginės storį.

„Žmonės jau žino, kad sveikiems pusryčiams tinka sumuštiniai ar skrebučiai su viso grūdo dalių duona, daržovėmis ir silke, skumbre ar lašiša. Baltą žuvį jie ruošia tiek pietums, tiek vakarienei – troškina, verda garuose ar kepa orkaitėje. Aktyvūs ir skubantys gali patys greit pasigaminti įvairių surimio mišrainių, pavyzdžiui, su rudaisiais ryžiais, agurkais, alyvuogėmis ir kukurūzais. Tuo tarpu jūrų gėrybės paįvairins mitybą ir puikiai tiks kaip užkandis jaukiais advento vakarais namuose“, – gausius šiuolaikinius pasirinkimus vardija Egidijus Remeikis.

 

Herring salad with onion and herbs