Pagrindinis mūsų uždavinys – išugdyti pirmąją emociškai raštingą kartą

        Jau seniai, ir ne tik psichologų, pastebėta, kad tėvai augindami savo vaikus yra linkę naudoti ir kartoti tuos elgesio būdus, kuriuos naudojo jų tėvai, seneliai. Juk netgi yra posakis: jei nori sužinoti, koks yra žmogus, pažiūrėk į jo tėvų šeimą.

              Mūsų visuomenėje, kur kelios kartos išgyveno tiek priespaudos, primestos valios, svetimų tradicijų, emocijų slėpimas tapo norma, nes dažnai tai būdavo netgi išgyvenimo klausimas. Todėl drąsiai galima teigti, kad MES VISI iki šiol emocijas reiškiame vangiai, problemiškai ir dažnai neadekvačiai. Neretai ir liekame paslaptis sau ir pasauliui…

              Tai patvirtina įvairūs tyrimai bei statistikos duomenys: savižudybių rodiklis Lietuvoje – didžiausias Europoje; galime „girtis“ didžiausiais alkoholizmu rodikliais visame pasaulyje; Lietuvos jaunimas taip pat gali „pasigirti“ vienu didžiausių alkoholio bei kitų kvaišalų vartojimo lygiu.

              Ką visi šie duomenys rodo? Ogi didžiulį įtampos, t. y. streso, lygį dėl nemokėjimo reikšti emocijų. Ir mes toliau perduodame šitą emocinį neraštingumą savo vaikams, t. y. kitai kartai. Ar galime tikėtis užauginti laimingus vaikus, jei neišmokome jų jausti bei dalintis tais jausmais su kitais? Kokiu būdu padėtį visuomenėje gali pagerinti karta, kuri nejautri kitiems, kuriai stinga elementarios pagarbos žmogui (pagarbos ne iš baimės, o iš teigiamų jausmų kitam), teigiamų emocijų?

              Taigi tarsi išplauktų natūrali logiška išvada, kad turime išugdyti bent vieną gerą bei emociškai brandžią kartą ir tik tada tikėtis lūžio: juk tik visuomenė, kurioje vyrauja teigiamos emocijos, pagarba bei atjauta vienas kitam, gali būti laiminga be jokių išorinių paskatų ar materialinės gerovės perdėto sureikšminimo. Taigi, kaip išeiti iš šio uždaro emociškai neraštingų kartų rato, kaip pasiekti kritinį kiekį žmonių, kurie sugebėtų be didesnių vidinių suvaržymų dalintis emocijomis (čia kalbu ne tik apie geras emocijas)?

              Be didžiulių mūsų pačių pastangų keistis ir mokytis emocinio raštingumo, ko gero, nepakeisime nieko. Tik mūsų visų ir kiekvieno pavieniui bendros pastangos gali nutraukti šį groteskišką emigruojančios ir nelaimingos Lietuvos vaizdą, kur oro uoste jau greitai kabos užrašas „Paskutinis keleivis iš Lietuvos turi išjungti šviesą“, nes apklausų duomenys rodo, kad visam laikui išvykti iš Lietuvos nori kas trečias 9–12 klasių moksleivis (trečdalis apklaustųjų nemato Lietuvoje jokios ateities).

              Keista? O kodėl turėtų būti keista: juk pagal UNICEF tėvai Lietuvoje savo vaikams per parą skiria apie 7 min. dėmesio, dažnai ir tas dėmesys būna su neigiamu emociniu atspalviu, t. y. mes mokame savo vaikus stabdyti, užgniaužti iniciatyvas, rėkiame ant jų. Argi tai nėra psichologinis smurtas? Vaikai tą puikiai jaučia. O dar didžiuliai reikalavimai mokyklose, dažnai taip pat su neigiama emocine patirtimi, aukštai pakelta standartizuotų mokyklinių žinių testų kartele… Žinių, kaip pagrindinio tikslo, kurio kažkodėl TURI siekti Jūsų vaikas. Pažiūrėkime į tai vaikų akimis: dėl ko visa tai? Vaiko kasdienybė tampa kupina raginimų daryti kažką, siekti tik suaugusiesiems suprantamų rezultatų ir pan. O kur dar vaikų nejautrumas vienas kitam (kuris dažniausiai jau perimtas iš mūsų pačių), iš to kylančios patyčios ir t. t. Ne veltui Lietuvos vaikai yra vieni nelaimingiausių pasaulyje…

              Gerai, pradėkime iš pradžių. Vaikas gimsta atviras pasauliui, jautrus ir norintis jausti. Tai gal imkim ir padėkim savo vaikams jausti ir dalintis šiais jausmais su kitais. Kyla natūralus klausimas: KAIP TAI PADARYTI?

              Čia svarbus tikėjimas. Ne religinis tikėjimas, bet tikėjimas galimybe keistis ir keisti, tikėjimas savimi, savo žmonėmis, galų gale tikėjimas ateitimi. Taigi turime pradėti nuo savęs pačių ir patikėti, kad galimas ir gerasis Lietuvos ateities scenarijus. Ir kad tai priklauso nuo mūsų: juk kai stovėjome Baltijos kelyje nebuvo jokių abejonių dėl šviesios Lietuvos ateities. O dabar žmonės nebetiki niekuo ir dar iš to šaiposi, – gyvename ant ironiško nihilizmo peilio ašmenų.

              Tai kas gi pasikeitė nuo Baltijos kelio laikų? Ogi dabar, kitaip nei tuomet, mes nesame kartu, nesame susikibę rankomis ir nesiekiame bendro tikslo. Ir daugelis nebetiki ateitimi. Tai kaip tuomet į ateitį gali žiūrėti mūsų vaikai, jei daugelis iš mūsų ja nebetikime: juk aplink tik ir girdėti kaip „viskas blogai, ir t. t. ir t. t.“ Gyvenimas daugelio akyse tapo „suskaičiuotas“ pinigais ir, aišku, lyginamas su daug geriau gyvenančiais Vakarų kaimynais. O vaikai labai greitai perima tokias emocijas ir kaip kokį virusą platina jas toliau.

              Taigi savo vaikų labui linkiu vienytis tiek tėvams, tiek mokytojams, tiek kitiems ugdytojams ir sukurti „stebuklą“: vėl „susikibę rankomis“, kartu galime pasiekti daug daugiau, nei daugelis dabar galėtų įsivaizduoti. Tik visų mūsų bendruomeniškumas siekiant išeiti iš jau minėto kartų emocinio neraštingumo rato gali „pralaužti nusistovėjusius ledus“. Kai pradėsime daugiau laiko skirti vaikams, o pozityvios žinios, teigiamos emocijos ims dominuoti tarp mūsų, vaikai netruks visa tai perimti bei džiaugtis gyvenimu čia ir dabar. Tai ko dar laukiame? Kiekvienas turime kasdien paklausti savęs:

              Ką aš padariau, kad bendruomenė stiprėtų?

              Kaip aš bendrauju ir dalinuosi emocijomis?

              Kokį pavyzdį aš rodau?

Vis dar netikit galimais pokyčiais ir kad daug kas priklauso nuo Jūsų? Tuomet nekaltinkit kitų, kaip „viskas yra blogai“, nekaltinkit valdžios bei abejingos visuomenės, nes labai greitai ta Jūsų kaltinama „valdžia“, tais „kitais“ ir ta „ abejinga visuomene“ taps Jūsų auklėjami (???) vaikai. Linkiu geros ateities!

Birštono vienkiemio darželio-mokyklos psichologas Aurimas Puskunigis