Redaktoriaus savaitė

Pro pilkų debesų properšą trumpam sumirga gailus ir vėsus saulės spindulys. Vėsus ir lietingas lapkritis sėja savo gailų stingdantį liūdesį ne tik akyse, bet ir širdyje.

Saulė, kaip ir kasmet, lapkritį juda dangaus skliautu, brėždama vis trumpesnį lanką. Ir vos vos pakyla virš dangų remiančių aukštų medžių. Stebėtis nereikėtų. Iki ilgiausios metų nakties liko visai nedaug – tik penkios savaitės. Dar penkios savaitės, ir bažnyčiose bei ant iškilmingos vakarienės stalo sužibs maža, tačiau tikėjimu ir viltimi visą pasaulį sušildanti žvakės liepsna. Nors dažnai gyvename pilkumoje, ši liepsnelė prieš ilgą žiemą bent akimirkai leis mūsų protus bei širdis užvaldyti kartais pamatuotiems, o kartais tikrai per daug optimistiškiems troškimams. Troškimams, kurie išblės jau kitą – šv. Kalėdų rytą. Rytą, kai ir paaiškėja, ar gavome viską, ko troškome, ar pasistengėme kitiems duoti tiek, kiek jie galėjo trokšti, ar nepervertinome savo darbų. Mažų stebuklų, kurių norint įgyvendinti troškimus kartais prisireikia nei daug, nei mažai – viso gyvenimo pastangų.

Tik nuo mūsų pačių priklauso, kuo pavirs mūsų troškimai – niekais vien dėl to, kad gausime žymiai daugiau, nei tikėjomės, ar giliu skauduliu.

Tik nuo mūsų priklauso, ar tas lapkričio danguje sužibęs spindulėlis padovanos mūsų veiduose šypseną, o gal gilų nusivylimą.

Ne veltui sakoma, kad kuklumas – dorybė. Norėti mažai, o gauti daug visada nudžiugina labiau, negu trokšti visko ir negauti nieko. Visi puikiai žinome ir gyvenimišką tiesą, jog nieko nebūna už ačiū.

Jeigu norime kažką turėti, gauti, matyti, girdėti, turime dėl to pasistengti. Bet juk nepamatysime, jei neatmerksime akių.

Jeigu norime, kad mūsų piešinys būtų gražiausias, mes ne tik pasistengsime jį nutapyti kuo geriau, bet ir paprašysime pagalbos, patarimų. Jeigu norime, kad būtų sutaisyta tvora, žinoma, kad skubėsime į statybinių reikmenų parduotuvę ar bent jau į savo sandėliuką, ir, jei reikia, paprašysime, kad kas nors mums padėtų. Sunku įsivaizduoti darbą be komandos. O komanda – tai ne tik bendradarbiai ar kaimynai. Komanda – tai visi, kuriuos pažįstame, visi, su kuriais dalinamės. Ne vien užmokesčiu už jų darbą, bet ir tokia pačia pagalba jiems.

Juk danguje nušvitęs vos vienas spindulys tikrai tiek nesušildo žemės, kiek ją sušildo šimtas spindulių.