Adrenalino mėgėjai atranda tamsųjį turizmą
Žmoniją, ko gero, nuo pat pirmojo Homo Sapiens žingsnio tamsiomis mūsų planetos džiunglėmis labiausiai gąsdina ir kartu labiausiai vilioja paslaptys, nežinomybė bei mistika.
Nuo pat mažumės bijome tamsos, kurioje nematome ir nesuprantame, kas vyksta. Bijome ir nepažįstamų dėdžių, tetų, nes nežinome, ko iš jų galime sulaukti. Ne veltui pirmą kartą į mokyklą – nežinomybės, paslapčių ir pavojų arba džiugių atradimų kupiną pasaulį – žengiame įsikibę į mamos ranką.
Nors visada bijome visko, kas nepažįstama, bet jau nuo pirmųjų žingsnių esame ne tik bailūs vaikai, bet ir patys smalsiausi atradėjai. Atrandame viską. Tos dvi kojos, labiau vedamos ne baimės, o smalsumo, gali nukeliauti į tokius tolius, kurie pražildė ne vieną plauką ant mūsų tėvų galvų. Keliaudami po naujas erdves, susipažįstame ir su jų aplinka – keistais, paslaptimi dvelkiančiais daiktais. Ne vienas atradome elektrą į rozetę įkišę pincetą arba sulenktą vielą, o pirštą suspaudę replėmis arba lašinukais papuoštais pelėkautais supratome, kad to nenorėtume patirti dar kartą. O kur dar pirmasis susitikimas su ugnimi, įkaitusia krosnimi ar žemės ūkio įrankiais, ne vienam palikusiais žymę visam gyvenimui?
Su kiekvienais metai pažinome vis daugiau. Užaugome. Mūsų žinios, išmintis ir pažįstama erdvė išsiplėtė. Daug kas, ko nesupratome būdami vaikai, tapo visiškai aišku, pažįstama. Mokslas ir pažinimo džiaugsmas padeda iš karto suprasti ir pažinti netgi tai, ko nematome, kas yra už tūkstančių ar milijardų kilometrų. Tačiau pažinome ne viską. Ne viską galima paaiškinti patirtimi, kuria lytėjome daiktus. Tai erdvė, kurioje tvirtų žingsnių niekada nežengėme ir nežinia, ar žengsime.
Tai – mistika. Pasaulis, su kuriuo susipažįstame pirmą kartą patekę į mirusiųjų miestą – kapines. Tai vieta, kurią bandant perprasti užgniaužia kvapą. Visada būname drąsūs šviesoje, kai viską matome, tačiau sutemos gąsdina net užaugus. Dar labiau gąsdina išgirsti pasakojimai arba pačių patirtas vėjo dvelksmas – žinia iš kito pasaulio. Pasaulio, kurio nematome, negirdime, nejaučiame ir negalime paliesti. Tačiau pajuntame, kai šis pasaulis paliečia mus.
Baugi žinia iš anapus beveik visada išpila kūną šaltu prakaitu ir kelia šiurpulį. Būtent susidūrus su kitu, mums nežinomu ir nesuprantamu pasauliu, pažinimo džiaugsmas tampa pažinimo baime. Baime, turinčia galią ne tik mus išgąsdinti, bet ir priversti mūsų sąmonę pasinerti į svaigų ir nepažįstamą, siaubo kupiną sapną.
Kiekviena mūsų pasaulio detalė, kuri būna susijusi su mirusiųjų pasauliu, sukelia mistišką baimę ir vis tiek dar nuo vaikystės ją aplenkiančio smalsumo jaudulį.
Jau seniai žmonija pasiskirstė į tikinčiuosius kitu pasauliu bei skeptikus. Tiesa, tikinčiųjų mirusiųjų pasauliu yra žymiai daugiau negu skeptikų. O skeptikų gretose esantys mokslininkai, netgi paslapčia šnabždantys medicinos specialistai, neretai patys pripažįsta, jog dalis faktų, su kuriais jie susiduria, gali būti lydimi kitų asmenų. Asmenų, kurių nematome. Asmenų, kurie priklauso kitam pasauliui.
Smalsumas ir noras išsklaidyti skepticizmą dažnai mus priverčia pasukti takais, kuriuose galime rasti įrodymų, jog mūsų, gyvųjų, pasaulyje egzistuoja ir mirusieji. Žmonių drąsa klaidžiojant po mistines, kraupių nusikaltimų vietas bei vietas, kuriose, manoma, vaidenasi, vis labiau plėtoja seną ir kartu naują turizmo rūšį – tamsųjį turizmą.
Tamsusis turizmas – tai su mirtimi, nelaimėmis susijusių ar makabriškai (baisiai, siaubingai) atrodančių vietų lankymas. Šis turizmas tampa viena iš patraukliausių turizmo krypčių šiuolaikiniame pasaulyje. Iki šiol dažniausiai tai buvo tam tikrų pavienių asmenų ar išskirtinių socialinių grupių intereso objektas, o turizmo tyrinėtojų dėmesys į šį reiškinį buvo atkreiptas gana neseniai, lankytojams pradėjus masiškai plūsti į tamsiojo paveldo vietas. Daugelio teoretikų manymu, tamsiojo turizmo fenomeno įsigalėjimas turizmo rinkoje yra tiesiogiai susijęs su pokyčiais šiuolaikinėje visuomenėje, o susidomėjimas šia turizmo šaka turėtų tik augti – po keliolikos metų ji gali tapti vyraujančia tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje.
Vakarų šalių turizmo specialistai, įvairių sričių teoretikai šį reiškinį analizuoja jau porą dešimtmečių – kaip turizmo studijų kryptis tamsusis turizmas išskirtas 1996 metais. Šio fenomeno populiarumą akademiniame pasaulyje įrodo specializuoto Tamsiojo turizmo instituto Centrinio Lankašyro universitete (Jungtinėje Karalystėje) įkūrimas 2005 metais.
Tamsiojo turizmo lankytiniems objektams priskiriamos kapinės, vaiduoklių kaimeliai, terorizmo atakų vietos ir branduolinio karo vietos. Taigi, jis apima dalį kultūriniam-pažintiniam turizmui galimų priskirti turistų traukos objektų, todėl yra panašus į kultūrinį-pažintinį turizmą.
Tamsusis turizmas, kaip mokslinių tyrimų objektas, yra naujas fenomenas Lietuvoje – jis dar mažai netyrinėtas (kol kas nėra daug viešai publikuojamų mokslinių darbų šia tema). Apie šį, Lietuvoje naują, Vakaruose jau porą dešimtmečių analizuojamą reiškinį yra pasirodę tik keletas publicistinių straipsnių, mėgėjiškų pasakojimų.
Amsterdamo universiteto profesorius Tomas Blomas tamsųjį turizmą apibūdina kaip šiuolaikinį „liguisto turizmo“ fenomeną. Jo nuomone, tai toks reiškinys, kai reali žmonių mirtis sukelia susidomėjimą ir pritraukia minias lankytojų; tai dirbtinis, atraktyvus produktas, kuriuo siekiama patenkinti liguisto turizmo poreikius. Tuo tarpu Jungtinės Karalystės turizmo studijų profesoriai J. Johnas Lennonas bei Malcolmas Foley tamsųjį turizmą įvardija kaip neabejotiną postmodernizmo išraišką, susijusią su tikrų ir perkurtų mirties ir nelaimių vietų vartojimu bei specifiniu jų pristatymu vartotojui. Jų manymu, tokia mirties ir nelaimių vartojimo kultūra galėjo atsirasti tik šiuolaikinėje visuomenėje.
Profesorius A. V. Seatonas šį reiškinį apibūdina kaip „keliavimą į tam tikrą vietą, trokštant tikro ar simbolinio susidūrimo su mirtimi, ypatingai su žiauria“. Jis išskiria kelias tokio turizmo formas: viešų mirties bausmių stebėjimą (tokios „atrakcijos“ pasaulyje po truputį nyksta, liko tik kelios šalys, kur vis dar galima patirti šią „pramogą“), keliavimą į jau įvykusių individualių ar masinių mirčių vietas, memorialinių ar istorinių vietų, kur palaidoti mirusieji, lankymą (į šią grupę įeina kapinės, kriptos, karo memorialai ir kt., taip pat šiai kategorijai galima priskirti piligrimines keliones), vietų, tiesiogiai nesusijusių su mirtimi, tačiau turinčių nuorodą į tai, lankymą (šiai grupei gali būti priskirti įvairūs ginklų, karo, Holokausto, šaltojo karo, kankinimo įrenginių ir pan. muziejai) bei mirties simuliavimą ir rekonstrukciją (žymių istorinių mūšių imitacijų, religinio turinio vaidinimų su mirties elementais populiarumas pastaruoju metu labai didėja).
Į panašią, paslaptimis, mistika apipintą bei baimę keliančią, kelionę vos keli kilometrai nuo Pakuonio pakvietė ir Kauno Kolpingo kolegijos studentai.
Piliuonoje stūkso dar sovietmečiu įkurta Viršužiglio sanatorija. Ji apleista jau beveik 15 metų. Pati poilsio bazė sudaryta iš gyvenamųjų korpusų, reabilitacijos centro ir visai šalia esančio senelių namų pastato. Reabilitacijos centre yra likę nemažai daiktų, baldų, įrašų, vaistų. 1994 m. šiam pastatui iškelta bankroto byla, o po 4 metų įmonę nutarta likviduoti. Tačiau tikslios informacijos, kodėl taip įvyko – nėra. Norėję likti anonimais kalbinti asmenys minėjo, jog reabilitacijos centras galėjo būti galutinai likviduotas dėl galimai ten vykusios slaptos veiklos. Sklinda gandai, kad šio pastato rūsyje, nežinomoje jo dalyje, buvo kankinami ligoniai, žiauriai su jais elgiamasi, tačiau atvykus policijos pareigūnams – jokių įtarimų sukeliančių daiktų nerasta. Manoma, kad kankinimai vyko ir vonios patalpoje, kurioje ligoniai galėjo būti prirakinami antrankiais prie vamzdžių.
Tiesa, nei patys studentai, nei į šią kelionę susirinkę per 30 drąsuolių tokio kankinimo įrodymų neaptiko. Tačiau daug kam kilo klausimas, kodėl sanatorijoje yra išlikę, dabar jau gamtos suniokoti, baldai, metalinės pastato konstrukcijos, vamzdynai. Tiesa, sklinda kalbos, jog šioje vietoje vaidenasi, nes į reabilitacijos centrą galbūt sugrįžta, anot sklandančių mitų, kankinti ligoniai.
Visi susirinkusieji galėjo detaliai apžiūrėti visą pastatą. Vizitą į sanatoriją organizavusios studentės pasirūpino, jog laikas neprailgtų ir tikintiems, ir skeptikams. Čia buvo organizuotos ir lobio paieškos – smalsuoliai visą reabilitacijos centrą išnaršė nuo požemių iki pat viršaus. Po šių paieškų daugelis dalyvių gyrėsi, kad nebuvo baugu, bet tai labiau ekskursijos dalyvių dėka, nes jų triukšmavimas neleido pasinerti į tylią ir slogią nežinomybę. Paklausus, ar norėtų čia sugrįžti tamsoje vieni, daugelis ilgam susimąstė.
Skirstantis adrenalino mėgėjams, turizmo dėstytoja, turizmo įmonės „Mūsų odisėja“ vadovė, doc. Regina Navickienė pasakojo, jog pati yra keliautoja, dažnai besilankanti ne tik istorinę, bet ir mistinę reikšmę turinčiuose objektuose. Jos dėmesį tamsusis turizmas užkariavo jau senokai. Ji yra aplankiusi ne tik žiaurią praeitį slepiančias pilis ar kitus apleistus objektus, bet pabuvojusi ir Černobylio mirties zonoje. Pasak jos, lankymasis paslaptimi, mistika bei mirtimi dvelkiančiuose objektuose tampa vis populiaresnis.
Tuo tarpu ekskursiją organizavusios ir vedusios studentės po jau pažįstamą pastatą vaikščiojo itin drąsiai ir prisipažino, jog tai ne pirma kelionė po apleistus pastatus. Pasak turizmą studijuojančios Mildos Ulevičiūtės, kelionės po paslaptingus objektus, juolab turinčius ir savą baugią istoriją, itin skatina žmonių smalsumą, todėl atsiradus dideliam būriui norinčiųjų pasivaikščioti po apleistą reabilitacijos centrą, apie šio pastato išvaizdos bei istorijos baimę galvoti nebuvo kada, viską užgožė organizacinis stresas.
Lietuvai pasitraukus iš Sovietų Sąjungos ir pasikeitus ekonominiams prioritetams, tokių objektų – apstu. Tačiau daugelis jų jau yra pavojingi ir kelią grėsmę smalsuolių gyvybei ne savo baugiomis istorijomis, o kasdien vis labiau gamtos ardomomis konstrukcijomis.
