Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio paminklui ir kariniam miesteliui Prienuose – 80 metų
Nuo 1933 m. greta Prienų, į šiaurės rytus nuo miesto, Nemuno pakrantėje, vyko karinio miestelio statybos, kurios tęsėsi iki 1939 m.
Pagal 1936 m. Krašto apsaugos ministerijai priklausiusių teritorijų ir statinių inventorizacijos medžiagą, Marijampolės apskr., Prienų miesto, Krašto apsaugos ministerijos žemės planą, Prienų karinis miestelis užėmė 20 ha ir 22 arus. Plane užfiksuota: kareivinės, valgykla su virtuve, ligoninė, skalbykla, arklidė, intendantūros, ginklų, trys gurguolių sandėliai, du maisto sandėliai, maisto rūsys, amunicijos, kapsulių, šovinių, pašarų sandėliai. Plane pažymėti 5 šuliniai, tačiau dar nėra vieno kareivinių korpuso, vandens bokšto ir dar keleto statinių. Iš viso plane užfiksuota 18 statinių, iš kurių 12 mūriniai, kiti – mediniai (LCVA, f. 512, ap. 1, b. 18, l. 40).
Karinis miestelis buvo suprojektuotas pagal tokių objektų tradicinius stačiakampio planavimo principus: vieni statiniai išsidėstę pietvakarių ir šiaurės rytų, kiti – šiaurės vakarų ir pietryčių kryptimis. Į šiaurę nuo karinio miestelio plytėjo pratybų laukas. Į šlaito viršuje esančią miestelio teritoriją kyla Vilkutaičio-Keturakio gatvė, o jo viduje eina stačiakampio principu suprojektuotos gatvės, buvę vidiniai įvažiavimai.
Tarpukariu Prienuose dislokavosi Antrosios pėstininkų divizijos 5-asis pėstininkų DLK Kęstučio pulkas ir 3-iojo artilerijos pulko 3-ioji grupė.
1937 m. lapkričio 14 d. buvo atidengtas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio paminklas, sukurtas Ausiejaus. Jis stovėjo ant aukšto pjedestalo, jo paviršius buvo imituotas granitu. Paminklo aukštis – 9 m 90 cm. 1954 m. paminklas sovietų armijos buvo nugriautas. Kęstučio paminklas buvo griaunamas prie traktoriaus „Stalinec“ prikabintu lynu. Šiam nutrūkus, paminklas negailestingai buvo daužomas kūjais, o suniokoto paminklo likučiai sumesti į iškastą griovį ir užversti žemėmis.
Sovietmečiu karinio miestelio teritoriją naudojo sovietų kariuomenės daliniai. Čia buvo pristatyta daug naujų pastatų, daugiabučių gyvenamųjų namų kariškiams – karinio miestelio teritorija gerokai išsiplėtė.
1988 m. prasidėjo Kęstučio paminklo atkasimo darbai. Prie šių darbų prisidėjo daug žmonių: tuometinis rajono vykdomojo komiteto pirmininkas Vytautas Maruškevičius, miesto vykdomojo komiteto pirmininkas Algimantas Matulevičius. Visais paminklo atstatymo ir finansiniais klausimais rūpinosi žurnalistė A. Aleksėjūnienė ir jos suburtas vienuolikos žmonių komitetas.
Pagal skulptoriaus G. Kamarausko idėją ir modelį (rėmėsi išlikusiomis senojo paminklo nuotraukomis) naują paminklo skulptūrą liejo „Centrolito“ gamyklos meistras J. Valūnas. Postamentą betonavo A. Laukaitis, L. Liaudanskis, B. Trakymas.
1990 m. vasario 16 d. įvyko iškilmingas „prisikėlusio“ Kęstučio atidengimas. Paminklą atidengė V-ojo Kęstutėnų pulko puskarininkis V. Mačiulis. O garbingų svečių pasisakymų, kaip ir anuomet prieš 80 m., netrūko.
Poetas Justinas Marcinkevičius tuomet sakė: „Jūs, mieli žemiečiai, atkasėte daugiau negu Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Kęstučio paminklą. Jūs atkasėte savo nepriklausomybę, laisvę, atmintį, iškėlėte jas ant Nemuno kranto, kad visi, kas važiuos ar eis pro šalį, matytų ir žinotų, jog čia gyvena žmonės, kurie iš savo tautos garbingos praeities semiasi jėgų ir stiprybės (…)“
Norėtųsi baigti šiais prasmingais poeto pasakytais žodžiais, tačiau prisiminkime, ką apie Kęstučio paminklo atidengimo iškilmes rašė spauda prieš 80 metų:
„Alg. Giedrius
Kariškos iškilmės Prienų įguloje
Natūralu ir reikšminga, kad naujai besikuriančios mūsų kariuomenės įgulos išgyvena atitinkamus naujakuriškojo gyvenimo etapus.
Galutinis naujosiose būstinėse įsikūrimas paprastai baigiamas tų būstinių pašventinimu. Toks naujųjų kareivinių pašventinimas lapkričio 14 d. buvo atšvęstas ir Prienų įguloje. Be to, tą dieną taip pat buvo pašventintas ir atidengtas kęstutėnų iniciatyva ir visų Prienų įgulos karių aukomis ir jėgomis pastatytas didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Kęstučio paminklas.
Prieniečiams ši diena buvo tikra kariška šventė, atitinkamai nuteikusi ne tiktai pačius karius, bet ir miestelin gausiai susirinkusius Prienų parapijiečius.
Į iškilmes atvyko kariuomenės vadas gen. št. plk. Raštikis, II pėst. div. štabo v– kas gen. št. plk. Griganavičius, karo butų v- kas plk. inž. Barzda- Braduskas, plk. inž., Šimoliūnas, atitinkamų pulkų vadai. Taip pat kaip svečiai dalyvavo Prienų miesto, vietinės gimnazijos ir atitinkamų įstaigų atstovai.
Po pamaldų kariai ir daugybė susirinkusių žmonių nužygiavo į įgulos kareivinių rajoną, kur pirmiausia buvo sutiktas kariuomenės vadas. Pradžioje žodį tarė kęstutėnų pulko vadas gen. št. plk. Čepauskas, vaizdžiai pažymėdamas tas sąlygas, kokiomis prieš dvejetą metų yra įsikūrusi Prienų įgula. Baigdamas pulko vadas pažymėjo, kad dabar Prienų įgulos dalinių kariai turi kultūringas gyvenimo ir geras darbo sąlygas, ir už tai pareiškė nuoširdžią padėką kariuomenės vadui, pažadėdamas vadovybei atsilyginti kuo geriausiu visų karių darbu. Dėl pastatyto paminklo pulko vadas pažymėjo, kad jis buvo pradėtas statyti 1936 m. rugpjūčio 5d. ir pastatytas daugiausia vietinės įgulos karių lėšomis. Iš vietinių gyventojų gauta ir aukų – viso 305 lt. Paminklo projekto autorius ats. gr. men. Ausiejus. Paminklo statymo darbai buvo vykdomi ūkio būdu. Pats paminklas yra gelžbetoninis, o jo paviršius imituotas granitu. Paminklo aukštis – viso 9 m 90cm. Paminklo statybai išleista 2.290 lt. 95 ct. Šiai paminklo statymo įgulos karių iniciatyvai ryžtingai vadovavo Prienų įgulos v- kas plk. ltn. Žulys.
Po pašventinimo žodį tarė kariuomenės vadas, pirmiausia palinkėdamas, kad šiame jaunimo kariškojo lavinimo centre, naujosiose kareivinėse, visada viešpatautų griežta drausmė ir kartu graži lietuviška darbo, vienybės ir kultūriškojo gyvenimo nuotaika. Kad iš šių rūmų išeiną vyrai būtų ne tik kariškai parengti, bet ir visais atžvilgiais daugiau išauklėti; kad jaunuoliai ir atsargos kariai šių kareivinių nebijotų, bet į jas veržtųsi. Toliau kariuomenės vadas pabrėžė, kad naujai pačių karių iniciatyva ir jėgomis pastatytas garbingam pulko šefui gražus paminklas bus ne tik Prienų miesto ir kareivinių aplinkumos papuošalas, bet ir čia gyvenantiems kariams ir visuomenei didelis tautiškai kariškojo auklėjimo akstinas. Už šį gražų, naudingą darbą pulko vadovybei, paminklo iniciatoriams, autoriui ir visiems statytojams kariuomenės vadas visiems kariškai padėkojo: „ačiū, vyrai!“
Paradui pasibaigus, buvo apžiūrimos naujos kareivinės, o netrukus Prienų įgulos karininkų ramovėje prasidėjo kariuomenės vadovybei ir svečiams suruošti bendri pietūs. Šių kuklių vaišių metu buvo nuoširdžiai pasidalinta dienos iškilmių įspūdžiais, pasidžiaugta gražiu, kultūringu, pilnu sveikos iniciatyvos ir kūrybiškumo įgulos įsikūrimu. Pietums besibaigiant, kariuomenės vadas gen. št. plk. Raštikis savo įspūdingam žodyje pabrėžė gražios iniciatyvos naudingumą, pažymėdamas, kad iš pačių karių tarpo kilusi ši iniciatyva šioje įguloje nebuvusi palaidota, kaip kitur kur kartais laidojamos kilnios mintys ir naudingi sumanymai. Toliau kariuomenės vadas iškėlė kariškosios stiprybės reikalingumą šių dienų tautų gyvenime.
Žodį tarė ir Prienų miesto burmistras p. Greimus, aukštai iškeldamas gražų savosios įgulos karių pavyzdį, kurį parodė puikiai sutvarkydami savo būstinės aplinkumą ir jų puošdami gražiu, didingu pulko šefo paminklu.
Reikia pažymėti,kad kaip šios dienos iškilmės, taip ir kariuomenės vado atsilankymas bei jo pareikštos mintys kariams, svečiams ir visuomenei paliko gražių, prasmingų, neišdildomų įspūdžių“ (Lietuvos karininkų laikraštis KARDAS, 1937 m. gruodžio 1 d., Nr. 23(277) – kalba netaisyta).
Džiugu, kad artėjant jubiliejui Prienų rajono savivaldybė savo lėšomis paminklą atnaujino.
Informaciją parengė Prienų krašto muziejaus vyr. fondų saugotoja Ernesta Juodsnukytė
