home Kultūra Dvasingas vakaras kurhauze

Dvasingas vakaras kurhauze

Birštono gražiausioje vietoje – kurhauze vyko jaukus ir dvasingas vakaras „Minties tiltu iš Lietuvos į Himalajus“. Kas gali sieti mūsų lygumų kraštą Lietuvą su tolima ir kalnuota Indija? Daugelis mūsų žino, kad visų pirma – indoeuropiečių kalba. Daug panašių žodžių, tautinių raštų liudija, kad mūsų valstybių, o gal tautų šaknys yra bendros.

Renginio vedėja pirmiausia pristatė svarbiausius vakaro dalyvius – Viliją Žalienę ir Aušrą Mičiulę. V. Žalienė – vertėja, poetė, tapytoja, 5 knygų autorė, tarptautinių renginių vedėja ir organizatorė. A. Mičiulė buvo įvardyta kaip lakštingala devynbalsė, kamerinio muzikos ansamblio artistė bei atlikėja, kanklininkė ir dainininkė. Kartu su ja dainavo ir muzikavo jos sūnus Aistis Mičiulis.

Vakaras prasidėjo gongo garsais bei V. Žalienės žodžiais apie kelionę iš Lietuvos į tolimuosius Himalajus, kur tik kalnų aukštybėje galima pajusti, kad gimtinė – tik polėkis svaigus. V. Žalienė skaitė ištraukas iš sakmės apie kelią, nutiestą minties galia tarp Indijos ir Lietuvos, dviejų giminiškų sielų, turinčių bendras šaknis.

Klausydamiesi Aušros ir Aisčio Mičiulių atliekamų senų lietuvių liaudies dainų ir mums nesuprantamų, tačiau maloniai skambančių žodžių sanskrito kalba, poeto R. Tagorės eilių, ištraukų iš jo poezijos rinkinio „Aukojimo giesmės“, taip pat ištraukų iš N. Rericho knygos „Morijos sodo lapai“ bei užburiančios kanklių muzikos visi mintimis atidūrė toli už savo minties ribų, virš ledu pasidengusių kalnynų. Tik minties galia leidžia žmogui pabūti ten, kur galbūt jis niekada neapsilankys.

„Kalnai kalnai, tyri jų šaukiniai. Ten gyvena sąskambiai, aidai. Sanskritas ir lietuvių kalba – dvasios ritmas, dvasios bangavimas“, – skambėjo žodžiai.

Vėliau į renginį įsijungė ir sakralinio šokio atlikėjos Reda ir Aura bei skaitovės Dalia, Alma ir Simona, skaičiusios ištraukas iš „Hierarchijos“, Vida Salienė ir Aistis – iš N. Rericho knygos „Morijos sodo lapai“.

Stebuklingi ir nuostabūs poezijos posmais bei muzika lydėjo visoje minčių kelionėje iš Lietuvos į nepakartojamo grožio ir paslapties Himalajų kalnus.

Kaip galima jaustis po tokio dvasingo ir nepaprasto vakaro? Taip, kaip ir sakė renginio dalyviai: „Būkime sparnuoti, kupini jėgų ir tikėjimo.“

Tad leiskime mūsų sielai pakeliauti mintyse, aplankyti tai, ko trokštame, sukalbėti tą paprastą, trumpą maldą: „Aš tave myliu, Viešpatie“...

Šis nepaprastas vakaras abejingų nepaliko– juk susijungė poezija, muzika ir nuvedė labai toli, kur retai apsilankome savo mintimis. Tai buvo kelionė ne tik į paslaptinguosius Himalajus, bet ir į save.