home Laisvalaikis Redaktoriaus savaitė

Redaktoriaus savaitė

Kartu su gūsingu šaltu vėju bei lietumi į tėviškės laukus kaip išsiliejęs Nemunas bangomis verčiasi ir srauni depresijos upė. Rodos, papilkėjęs dangus bei tarsi ražinės šluotos dangų remiančios plikos medžių šakos jungiklį „gerai“ nustatė į poziciją „išjungta“.

 

Kodėl? Todėl, kad šalta, o šiluma kainuoja. Jeigu ir nedaug kainuoja, tai atsinešti iš malkinės malkų – vis tiek šalta. Nedžiugina ir artėjanti pati šilčiausia šaltojo laikotarpio šventė. Nors apie Kūčių vakarą susimąstome dar vasaros metu, tačiau ši šventė, kaip visada, ateina netikėtai. Dažniausiai – likus savaitei iki jos.

 

Nepaisant to, kad visi labai laukia Kūčių vakarienės, labai ja džiaugiasi, džiaugsmą ir šilumą paverčia rūpesčiu kiaulių taupyklių šukės, likusios po vasaros atostogų... Nors išpakuotos dar ne visos praėjusių švenčių dovanos, jau reikia rūpintis naujomis. Dažnai sau žadame, kad daugiau niekada tiek visko nepirksime ir nesirūpinsime, šventinis dovanų šlavimo vajus atsikvėpti neleidžia nė akimirkai. Neverta nė minėti, kad mūsų užsispyrimą nemėtyti pinigų ir šventes pasitikti tik dovanojant savo širdį beveik visada pamina materialusis virusas.

 

Prekybinė infekcija padaro savo juodą darbą ir priverčia visus nudžiugti savo žėrinčiomis pakuotėmis. O mes mielai savo artumą ir šilumą žmogui iškeičiam į lūkesčius. Dovanos įvertinimo lūkesčius. Neduok, Dieve, kam nors mūsų nupirktas „vertingiausias šventinis turtas“ nepatiks...

 

Ir keliaujame per pasaulį gyvenimo ratu per šventes, vis išgirsdami tokį ilgesingai nutylantį „oi,ačiū, kokia gera dovana... tik blizgaus popieriaus neišmeskit...“

 

Kaip visada, neįvertiname, kad svarbiausia – ne dovana. Kam gi pirktume dovaną, jeigu neturėtume artimo žmogaus? Ar šventės būtų linksmesnės, jeigu turėtume nuostabių dovanų, bet neturėtume kam jų įteikti? Ar būtų šventės linksmesnės, jeigu nebūtų dovanų, tačiau mus suptų visas būrys geriausių draugų?

 

Ruduo nėra trumpalaikis. Jis nėra laikinas. Jis trunka tik tris mėnesius, tačiau – kasmet. Tačiau – visą gyvenimą. Daiktai nedžiugins mūsų visą gyvenimą. Džiugins tik tie, kas bus šalia.

 

Ruduo – ir vėl tos pačios Kūčios. Visada liūdnos, jei švenčiame vieni, ir visada džiugios, jei namuose dega visi žiburiai. Visi žiburiai, kurie apšviečia ne blizgantį popierių, o žmones, draugus, artimuosius. Visus, kurie žino, jog iš mūsų gaus didžiausią dovaną, kokią tik gali suteikti žmogus, – dovaną būti kartu.