Krentanti žvaigždė
Ar žinot, kiek laiko iš dangaus į žemę krenta žvaigždė? Aš nežinojau. Niekada iki šiol nebuvau mačiusi krentančios žvaigždės. O gal tiesiog nebuvo progos ir laiko stebėti dangų ir pamatyti tokį gamtos reiškinį? Sėdėjau terasoje, apsigaubusi stora vilnone skara, su puodeliu kvapnios čiobrelių arbatos. Tai buvo, šios taip labai lietingos ir šaltos vasaros vėlus vakaras. Sėdėjau, žiūrėjau į dangų ir pamačiau ją – krentančią žvaigždę. Sugalvok norą, sugalvok norą – šaukė vidinis balsas. Jeigu sugalvosi iki kol ji nenukris – tavo noras išsipildys. Iki nenukris. Turiu sugalvoti norą. Mintyse, tuose pilkųjų ląstelių labirintuose, bandžiau surasti norą, bet tokį tikrų tikriausią, tokį, kokio verta paprašyti. Negaliu juk paprašyti arbatos servizo, naujos rankinės ar numesti dešimt kilogramų. Juk, jeigu prašyt – tai prašyt. Tai koks gi tas mano tikrų tikriausias, tas vienintelis noras? Žvaigždė krito, mano mintys sukosi. Bandžiau landžioti savo mintyse, bet jaučiausi lyg būčiau pakliuvus į matricą. Viskas sukosi kartu su manim. Žvaigždė, mintys, noras, kritimas. Nesuspėjau. Žvaigždė nukrito. Sėdėjau ir klausiausi vakaro garsų – vėjo šniokštimo, kažkur toli važiuojančio automobilio, šuns lojimo. Užuodžiau dūmų kvapą, kvepiantį šiltais namais. Dangus buvo giedras ir pilnas žvaigždžių. Nusišypsojau. Gal kitą kartą, kai vėl pamatysiu krintančią žvaigždę, turėsiu ir norą, tikrą norą, o šiandien esu tiesiog laiminga, nes turiu viską. Turiu meilę.
Einira
