home Kultūra Fotografo kelionė totorių tautos istorijos pėdsakais

Fotografo kelionė totorių tautos istorijos pėdsakais

Kovo 16 d. Prienų krašto muziejuje atidaryta Jono Paršeliūno fotografijų paroda „Totoriai: 600 metų istorija ir šiandiena“. Parodoje eksponuojamose nuotraukose įamžintos jau septintą šimtmetį mūsų šalyje skaičiuojančios bendruomenės gyvenimo akimirkos: Lietuvos totorių sakralinis paveldas, šventės ir kultūrinė veikla, paminklo Vytautui Didžiajam Raižiuose atidengimo akimirkos, unikalūs Subartonių kaimo muziejaus eksponatai.   Parodos pristatyme dalyvavo fotomenininkas Jonas Paršeliūnas, Prienų krašto muziejaus ir Prienų bendruomenės nariai. Dainomis susirinkusiuosius džiugino Lietuvos tautinių mažumų folkloro ir etnografijos centro totorių folkloro ansamblis „Ilsu“ (vadovė Almira Trakšelienė). – Galbūt daugeliui iš jūsų atrodytų, jog tarp Prienų ir totorių nėra jokio ryšio, tačiau taip nėra. Pirmą kartą1502 m. rašytiniuose šaltiniuose buvo paminėtas Prienų vardas, kai Lietuvos Didysis Kunigaikštis Aleksandras padovanojo Prienų dvarą ir aplinkui esančias žemes didikui Mykolui Glinskiui. O Mykolas Glinskis buvo totorių kilmės žmogus. Šis ryšys didelis, stiprus ir gilus, – teigė Prienų krašto muziejaus direktorė Lolita Batutienė. Šiais metais fotomenininkas J. Paršeliūnas organizavo dvi fotografijų parodas. Vieną Kauno įvairių tautų kultūrų centre, kitą – Lietuvos Respublikos Seime. Džiugu, kad apie Lietuvos totorių gyvenimą pasakojanti paroda atkeliavo ir į Prienus. Už galimybę surengti parodą Prienų visuomenei fotomenininkas dėkojo Prienų krašto muziejaus direktorei Lolitai Batutienei ir šio renginio iniciatorei vyr. muziejininkei Anelei Razmislavičienei. – Lietuvoje gyvena daugelio tautų atstovai, ir turbūt kiekvienos valstybės garbės reikalas yra rūpintis tomis tautomis, kurios gyvena valstybėje. Be abejo, tos tautos turėtų remti valstybę, kurioje gyvena. Tuomet visos tautos sudaro gražią gėlių puokštę. Bet manau, jog šioje gėlių puokštėje pati gražiausia gėlė yra Lietuvos totoriai. Seime pristatyme kalbėjusi ponia Vilija Aleknaitė-Abramikienė teigė, kad Lietuvos totoriai yra daug didesni lietuviai už mus pačius. Ir tai parodė istorija – nuo Žalgirio mūšio iki paskutinės kovos su okupantais, kada po bolševikų tankais žuvo totorių dukra Loreta Asanavičiūtė, – kalbėjo parodos autorius. Fotografas su pagarba pristatė į renginį atvykusius pačius žymiausius Lietuvos totorius: Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininką dr. Adą Jakubauską, Varėnos totorių bendruomenės pirmininkę, Lietuvos totorių muziejaus Subartonių kaime įkūrėją Liusią Gaidukevičienę, Nemėžio totorių bendruomenės pirmininką Tairą Kuznecovą. „Tai tikri savo tautos patriotai ir Lietuvos valstybės patriotai“, – teigė J. Paršeliūnas. Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas dr. A. Jakubauskas pasidžiaugė galimybe pabuvoti Prienuose, kur apie totorius, jo nuomone, nelabai daug žinoma. Savo protėvių istorijos tyrinėtojas, mokslinių straipsnių autorius papasakojo, kad pirmosios žinios apie totorius siekia 1319-1320 m. ir siejamos su Lietuvos Didžiuoju Kunigaikščiu Gediminu. Deja, pirmoji totorių banga, kuri atvyko pagelbėti kunigaikščiui, visiškai asimiliavosi, palaipsniui perėmė dominuojančios kultūros papročius ir elgesį. Daugiau žinių apie tą bendruomenę nėra. Svečias trumpai apžvelgė vėlesnius totorių Chanato ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės oficialiuosius ryšius XIV a., karingųjų totorių kelią į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir įsikūrimą joje, siejamą su LDK kunigaikščio Vytauto Didžiojo valdymo laikotarpiu, raštijos išsaugojimą Lietuvos totorių identiteto formavimą ir jo gyvybingumo išlaikymą, šiandienos totorių bendruomenių švenčiamas šventes, kultūrinio paveldo objektus. Anot dr. A. Jakubausko, totoriai buvo puikūs kariai, diplomatai ir amatininkai, pasižymėję ir profesiniais pasiekimais, ir ištikimybe naujajai tėvynei. Jie dirbo vertėjais Didžiųjų Kunigaikščių dvaruose. Totorių tauta susijusi ir su Žalgirio mūšiu, kuriame dalyvavo caraitis, vėlesnis Aukso Ordos chanas Dželal-ad-Dinas su savo raitija. Šis mūšis totoriams yra toks pat svarbus kaip lietuviams ir lenkams. Netoli Vilniaus yra istorinis kaimas Nemėžis, kur buvo Vytauto Didžiojo vasaros rezidencija. Nemėžyje totoriai saugojo Didžiojo Kunigaikščio Vytauto pilį ir teikė tam tikrus patarnavimus. Totoriai nuo Vytauto laikų gyveno ir Trakuose, Dūdakalniu vadinamoje vietoje, kurioje įvairiais laikotarpiais gyveno iki 300 gyventojų. Mieste buvo mečetė. Deja, sovietų valdžia nusprendė likviduoti šią vietovę, nugriauti sinagogą. Šiam kraštui totoriai iki šiol puoselėja ypatingus sentimentus. Su Lietuvos tautiniu atgimimu totoriai atsigręžė į savo ištakas.1988 m. buvo įkurta Lietuvos totorių kultūros draugija, prasidėjo totorių bendruomenių visuomeninė veikla, atgijo dvasinis gyvenimas. Paskutiniais statistiniais duomenimis, Lietuvoje gyvena 3 225 totoriai. – Aš labai džiaugiuosi, kad totorių bendruomenė turi nuoširdų draugą, kuris  paskutinius keletą metų savo fotoaparatu fiksuoja visus svarbiausius Lietuvos totorių bendruomenės gyvenimo įvykius. Jonas Paršeliūnas tapo mūsų bendruomenės fotomenininku. Jo nuotraukose užfiksuota tai, kas mums, totoriams, yra labai svarbu, turi išliekamąją vertę. Džiaugiuosi, kad paroda viešės pas jus, ir viliuosi, jog ji bus nuvežta į Alytaus kraštotyros muziejų, – sakė iš Butrimonių (Alytaus rajonas) kilęs dr. A. Jakubauskas. Svečias padovanojo Prienų krašto muziejaus direktorei ir vyr. muziejininkei išskirtinį leidinį „Lietuvos totoriai istorijoje ir kultūroje“. Tai Ado Jakubausko ir dar dviejų bendraautorių – Galimo Sitdykovo ir Stanislavo Dumino – parengta knyga, į kurią sudėta apie 200 iškiliausių Lietuvos totorių biografijų. Savo mintimis ir pažinties su fotomenininku J. Paršeliūnu akimirkomis pasidalino Varėnos totorių bendruomenės pirmininkė Liucija Gaidukevičienė. Prienų krašto muziejui ji padovanojo savo išleistą kulinarinę knygelę „Šimtalapis ir ne tik...“, į kurią įtraukta 10 Lietuvos totorių virtuvės receptų. Dėkodama fotomenininkui J. Paršeliūnui ir įteikdama jam gėlių, viešnia ekspromtu sueiliavo: „Jums dėkoja tauta, kuri Lietuvoje gyvena oriai ir vadinasi totoriai“. Už pažintį ir totorių tautos gyvenimo istorijos įamžinimą fotografijų parodoje J. Paršeliūnui dėkojo Nemėžio totorių bendruomenės pirmininkas Tairas Kuznecovas. Parodos atidaryme dalyvavusi Vinco Krėvės-Mickevičiaus giminaitė, Birštono meno mokyklos direktorė Laimutė Raugevičienė pasakojo pažinusi totorių tautos tradicijas per ponią Liuciją, su kuria susipažinusi Subartonyse, lankydamasi V. Krėvės-Mickevičiaus muziejuje ir jo atminimui organizuojamuose renginiuose. Ekskursijų metu L. Raugevičienė sakė nepraleidžianti progos užsukti ir į Totorių muziejų. – V. Krėvė 11 metų gyveno Azerbaidžane, susipažino su įvairių tautų tradicijomis, kultūra ir savo mokinius Azerbaidžane mokė mylėti kiekvienam savo kultūrą. Jis labai domėjosi islamo, budizmo tradicijomis ir religija. Ne kiekvienam dar ir dabar yra įkandamas V. Krėvės-Mickevičiaus kūrinys „Dangaus ir žemės sūnūs“, kadangi tai filosofinis kūrinys, kuriame gvildenamos žmogaus egzistencijos problemos. Tačiau tai yra knyga, kurią gali skaityti įvairių tautų žmonės. Pernai, minint V. Krėvės-Mickevičiaus 130 gimimo metų jubiliejų Seime, Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos pirmininkas Mahiras Gamzajevas buvo sukvietęs daugelį tautinių mažumų bendrijų atstovus, tarp jų ir totorius, karaimus, į renginį „Kultūrų tiltai“. Tai rodo, jog įvairių tautų atstovų sugyvenimas yra labai svarbus, – sakė klasiko giminaitė, šia proga paskaičiusi ištrauką iš V. Krėvės-Mickevičiaus kūrinio. Šalis ir tauta, kuri pamiršta savo vertybes, pasmerkta žlugti ir vergauti per amžius. L. Raugevičienė palinkėjo totoriams, kurie oriai, be konfliktų gyvena Lietuvoje, kad jie ir toliau saugotų ir puoselėtų savo tradicijas ir kultūrą. Keletą minčių apie įsimintiną pažintį su totorių tautos atstovais, jų kultūra ir tradicijomis ir išlikusius prisiminimus iš bendros su dr. J. Jakubausku ekspedicijos į Ukrainą išsakė prienietis Jonas Aleknavičius. Atsisveikindami Prienų muziejininkai išlydėjo svečius su gėlėmis ir dovanomis, dėkodami už šiltą pažintį ir nepamirštamas akimirkas. Šie dėkojo už lietuvišką svetingumą, nuoširdumą. Totorių folkloro ansamblio „Ilsu“ vaikai ir svečiai išsivežė iš Prienų ne tik gražų muziejininkių pasakojimą apie duonelės kelią, bet ir savo rankomis iškeptos duonelės.      

Roma Sinkevičiūtė

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close