Mintimis dalinasi praeiviai. Ar reikia kalbėti „nepatogiais“ istoriniais klausimais?

Džordanas Aksenavičius:

Jei iškeli istorinius faktus, tai savo teisumu turi būti įsitikinęs 110 proc., o ne taip, kaip buvo šiuo neseniai nuskambėjusiu atveju. Iš močiutės pasakojimų žinau, kad tais labai sudėtingais pokario laikais norint išgyventi reikėjo sutarti ir su stribais, ir su miškiniais, tad aš kalbu ir kalbėti nebijau. Tačiau ne visi kalba. Tarkim, ir apie netolimą praeitį, pavyzdžiui, 1990- uosius, kai visi aršūs komunistai tapo uoliais katalikais, irgi nelabai diskutuojama. Dabar, kai tokia geopolitinė padėtis, nežinau, ar išmintinga kapstyti ir versti savo nešvarius baltinius į šviesą. Juk kai kas trins rankas, kad mes be jokių agentų patys viską padarėm: pakėlėm, ištraukėm į viešumą faktus, kuriuos paskui tie, kam reikės, pateiks kaip nori.

Janina Kastantinavičienė:

Kas vyko pokariu aš nelabai prisimenu, dar nedidelė buvau, tačiau apie tai, ypač apie blogus dalykus, kalbėti nereikia. Juk nieko nepakeisi! Ir niekada, nei po 50 ar 100 metų, nereikia prisiminti negražių dalykų!

Irena:

Aš pati apie pokario įvykius negalėčiau kalbėti blogai, juk tie berniukai, jauni vyrai ėjo į mišką tikėdamiesi kovoti ir pakeisti Lietuvos gyvenimą, ėjo žinodami, kad gali mirti. Dauguma ir mirė. Bet buvo ir tokių, kurie partizanų vardais prisidengę nešvarius darbus dirbdavo. O stribus prisimenu iš vaikystės, kai kone kasdien ateidavo pas mus kratos daryti ir banditų spintose ieškoti. Deja, tarp mūsų kaspinų ir „broškių“ banditų nerasdavo, bet po jų paieškų kokia staltiesė, paklodė ar rankšluostis prapuldavo. Mes nekalbam apie tai – dar jaučiamės įbauginti, nes anuomet garsiai nei apie vienus, nei apie kitus nebuvo galima kalbėti. Ir baimė išliko iki šiol. O jaunimas nekalba, nes nieko nežino. Reikia kalbėti! Žinoma, ne taip, kaip dabar padarė Vanagaitė. Kalbant visai tautai ir visam pasauliui reikia būti viską išanalizavus ir įsitikinus savo žodžių teisingumu.

Rytis Navickas

Manau, kad kalbam tik apie tai, ką mūsų didvyriai padarė gero Tėvynei, o nekalbam apie blogus dalykus, nes jaučiam atsakomybę – nenorim parodyti, kad mūsų tauta silpna. Aš asmeniškai apie pokarį iš senelių esu girdėjęs nedaug – ir jie nenori kalbėti, ir aš per daug nesigilinu. Bet manau, kad nebūtų jokios naudos iškėlus į viešumą negerus darbus – juk jau nieko nebepakeisi. Gali būti, kad sužinojus negražių faktų kiltų nesutarimų tarp likusių gyvų artimųjų, kurie niekuo nekalti. Jei kas nori, tegu kapstosi, bet į viešumą kelti negražių dalykų nereikėtų. O žmonės, matyt, apie daug ką nekalba, nes dar išlikęs sovietinis įprotis – nereikšti garsiai savo nuomonės, ypač nepalankios valdžiai.

Nastazija Bičinskienė:

Žinau ne tik gražių, bet ir negražių faktų – pokariu mano tetos vyrą miškiniai namų tarpdury nušovė. Ir už nieką, tik todėl, kad buvo kaimo seniūnas. Knygose apie tą kraštą yra apie tai užsiminta, bet nesigilinama, kas ir už ką. Reikėtų kalbėti ir apie tai. Niekas nepaneigs gerų darbų, bet juk buvo visko… Mano tėvas buvo Antrojo pasaulinio karo dalyvis. Kas žino, kaip jį dabar vertintų, juk kariavo ne už Lietuvą, bet už Tarybų Sąjungą. Jei būtų nėjęs į kariuomenę, būtų Sibire atsidūręs. Apie viską, kas vyko, reikia kalbėti, visą tiesą atskleisti, bet negalima nieko kaltinti, smerkti. Juk nežinia, kaip patys pasielgtume sudėtingomis aplinkybėmis.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close